Algimantas Savickis
Gurguolininkai
Ankstyvą trečiadienio rytą, pačiupęs maišą ir šluotikę, lėkdavau į turgų. 1945-jų birželį valstiečiai dar buvo laisvi, apie kolchozus tik kalbos sklido. Žmonės, kurie turėjo vežimus, arklius, į Telšius, į turgų, bogino perteklinę produkciją: malkas, durpes, grūdus, miltus, veršius, įvairius paukščius.
Pavasarį kas antruose ratuose žvygaudavo paršiukai. Jie turėjo didžiausią paklausą. Kas antro miesčionio šeima augino kiaules. Auginome ir mes. Joms reikėdavo gausybės kraiko. Jo prisišlavinėdavome turguje. Vežimas iš vietos, namolei… aš su šluotele brūkšt, brūkšt… ir yra sauja kita šieno. Per dieną maišą ir turiu. Suvažiuodavo į turgų keli šimtai vežimų, žmonių… kepurei nebuvo kur nukristi.
Vyrai, pardavę rugius ar veršį, pypkiuodavo susėdę vežimuose, ar apkabinę puskepalį naminės duonos, stiprindavosi. Pjaudavo riekelę duonos, ją skanindavo gabaliuku sviesto, kurio luitas gulėdavo greta, suvyniotas į lininę skraistę.
Vyrų veidai nuskusti, spindintys nuo sviesto. Patiko man į tuos veidus žiūrėti, svajodavau: „Kai užaugsiu ir mano veidas taip spindės!“ Vyrai laukė moterų, kurios ant „tako“ pardavinėjo kiaušinius, saldų ir „kildytą“ rūgusį pieną.
Beveik visada vyrai pasiteiraudavo: „Ar tėvą turi?“ sakydavau, kad ne… žuvo antrąją karo dieną, kai vokiečiai bombardavo Telšius. Kas antras atrėždavo duonos riekę, užmesdavo sviesto ir brukdavo į mano delną. Nosį kutendavo salsvas šviežios duonos kvapas. Sykį ūkininkas atidavė visą puskepalį duonos ir gerą gabalą sviesto.
Jau eidamas namo, pamačiau berniuką, lendantį į laikiną prekybos kioskelį. Tualetas va ten, modamas ranka į priešingą turgavietės pusę, rodau berniukui. Jis purto galvą ir vis kartoja: „šlafen… šlafen…“. Jau vokiškai sakau, kad eitų kartu, mano namuose išmiegos. Susipažinome. Jis ištiesė ranką ir pasakė: „Vilis. Man – dvylika metų“.
Parsivedžiau vokietuką į Kęstučio gatvę. Senelis, pamatęs mudu, pasakė: „Ar ne per anksti panas pradėjai vedžiotis (man tada buvo septyneri)“.
„Kazy, bijok Dievo. Ar nematai, kad svečias – berniukas, ilgas kelnes nešioja“, – stojo manęs ginti senelė. „O plaukai…?“ – neatlyžo senelis.
Iš tiesų, Vilio plaukai krito ant pečių.
Vokietukas pas mus nusimaudė, vakarieniavome prie bendro stalo. Mano mama sėdo prie „Singer“ mašinos, praplatino mano marškinius ir juos užvilko svečiui, jo locnus – išplovė.
Kitą rytą mes trise patraukėme miestan. Pirmas sustojimas – kirpykla. Čia Vilis paliko savo šviesias garbanas. Paragavome ledų, nusileidome prie Masčio. Maudymosi sezonas jau buvo prasidėjęs.
„Ežero nepastebėjau, nes miestelin atidardėjau prekiniu traukiniu iš… Memelio. Vieni griuvėsiai ten, duonos nėra. Telšiai – turtinga gyvenvietė ir žmonės geri. Vakar pinigų sumetė. Davė duonos, lašinių, dešros“, – papasakojo vokietukas.
Po vakarienės senelis Vilio pasiteiravo, ką ruošiasi daryti. Gal liks Telšiuose, galėtų pas mus gyventi. Tada vokietukas ir atvėrė širdį… 1944-ųjų rudenį, sovietų armijai artėjant prie Prūsijos, SS vadas įsakė savo kariams šaudyti belaisvius – raudonarmiečius. Šaudė ne miškuose, žvyrduobėse, o prie pagrindinių kelių. Tikslas! Civiliai gyventojai, bijodami rusų keršto, trauksis kartu su Vermachtu.
Anykštėnas Juozas Šiaučiulis traukėsi kartu su vokiečiais. Tilžė-Karaliaučius-Žuvininkai-Piliava. Jis prisiminimų knygoje „Veidu į Šiaurę“ rašo: „Penktame kilometre mūsų dėmesį atkreipia neįprastas reginys. Abipus kelio matyti išmėtytos įvairių suplyšusių kareiviškų drabužių dalys, sunešioti batai, medinės klumpės ir įvairūs skardiniai indeliai – jų iš po sniego matyti gana daug. Įvairiai spėliojame, iš kur jie čia, miško pakelėje atsirado: spėjame, kad tai pravarytų belaisvių pėdsakai. Mūsų spėliojimai pasitvirtino, kai už puskilometrio pakelės grioviuose ir šalia jų pamatome daugybę sušaudytų žmonių lavonų.
Lavonais nuklotas plotas užima gero kilometro tarpą.
Vienoje vietoje tarpumiškėje vėl užeiname iššaudytų belaisvių vietą. Gal pusės kilometro tarpe, abipus kelio, lygiai kaip ir naktį, guli daugybė iššaudytų belaisvių“.
Ir taip visoje Prūsijoje, prie visų pagrindinių kelių – belaisvių raudonarmiečių lavonai, lavonai…
Beveik du milijonai raudonarmiečių Kybartų ir Vištyčio regione perbrido Nemuną. Juos rėmė keturi tūkstančiai tankų ir savaeigių pabūklų, per trys tūkstančiai lėktuvų.
Pamatę prie kelių sušaudytus kraštiečių kalnus, jų nebegalėjo paveikti nei politrukų, nei generolų žodžiai – jie keršijo… šaudė visus, kas juda: gyvulius, civilius gyventojus, neėmė į nelaisvę vokiečių karių. Mergaites ir moteris prievartavo, o po to durklu pribaigdavo. Vilis atvėrė širdį… Gyveno jis netoli Įsručio, kaime, Pelininkų pusėje. Tėvai Adolfas ir Morta Šulcai ūkininkavo. Darbininkų nesamdė, apsieidavo savo jėgomis, pagelbėdavo vaikai – Vilis ir keturiolikmetė Luiza. Tėvas 1940 metų karo kampanijoje Prancūzijoje neteko kojos. Kai frontas pradėjo ristis atgal – įrengė slėptuvę antrame gyvenamojo namo aukšte, palėpėje išmūrijo paralelę sieną. Ten galima buvo stovėti, sėdėti. Išėmus vieną plytą, matėsi, kas dedasi kieme. Slėptuvė ne kartą juos gelbėjo.
Kai kaimynai pakilo į kelią, Adolfas Šulcas nutarė namų nepalikti. Kur jam be kojos dėtis svetimame krašte. Kas jį, karo invalidą, skriaus. Saulė jau buvo pakibusi ąžuolų viršūnėse, kai į kiemą įvažiavo penkių vežimų gurguolė. Vilis suspėjo įsmukti slėptuvėn, sesuo buvo vištidėje, įstrigo kieme. Kiekviename vežime sėdėjo po keturis kareivius, jie įdėmiai apžiūrinėjo statinius ir tarpusavyje diskutavo. Vienas iš jų: „Mūsų rajono kultūros namai plūkti iš molio, o čia… tvartas raudonų plytų, stogas čerpėmis dengtas, trobos skarda apkaltos“.
Kai viduryje kiemo ant kalniuko pamatė vėjo jėgainės bokštą, iš kurio laidais į trobą ir tvartą bėgo elektra, iš ratų girdėjosi: „Kulaki… kulaki… fašisty…“ (buožės… buožės… fašistai…)“ Išlipę iš vežimų kareiviai pasakė, kad čia jie nakvos. Šeimininkė puolė ruošti pietus, jai talkino Luiza. Vyrai prie šulinio prausėsi, skutosi… gegužė tais metais buvo šilta.
Be sriubos ir paukštienos, ant stalo garavo kiaušinienė, paskaninta lašinukais. Į vidurį stalo pastatė trijų litrų naminio vyno butelį ir bokalą. Kažkuris iš kareivių burbtelėjo: „Kak mama s dočkoi (kaip mama su dukra)“. Troboje pasigirdo juokas. Po to kareiviai pradėjo lošti kortomis ir visą laiką karštai ginčijosi.
„Tik vėliau suvokiau, kad tada rusai dalijosi mano mama ir seserimi. Vienas iš būrio pakilo ir nusivedė tėvą. Matyt, buvau užsnūdęs, pašokau išgirdęs klyksmą. Jis aidėjo iš trobos. Iš balso pažinau, kad tai sesers šauksmas. Ji spiegte spiegė kokias penkiolika minučių, po to tik… aimana ir tyla. Gurguolininkai išsinešdino su saulėtekiu. Per plyšį žiūrėjau į kiemą. Nemačiau nei tėvo, nei mamos, nei sesers. Prie vieno iš vežimų kareiviai pririšo paskutiniąją mūsų karvę. Jie visą laiką gargaliavo… „Moloko… moloko… (pienas… pienas…)“.
Kiek anksčiau, dar balandį, kitas tris mūsų juodmarges taip pat buvo išsivedę rusai.
Kai stojo tyla, puoliau į kambarį. Lovoje visiškai nuoga gulėjo Luiza. Jai tik buvo pradėjusios formuotis krūtys – dvi špygikės. Jų nė žymės. Viskas nukramtyta. Per krūtinę lyg obliumi pertraukta“.
Vilis, pasakodamas labai jaudinosi, visą laiką verkė. Verkė ir mano mama, verčianti berniuko žodžius. Verkė ir senelė. Senelis išėjo į kiemą… parūkyti.
Vilis tęsė: „Kairėje krūtinės pusėje, aukštai – peiliu ar durklu smogta. Išbėgęs kraujas jau buvo sudžiūvęs. Mamą radau kieme po obelimi. Ji buvo pridengta marškiniais. Nupjautos abi krūtys, nuo bambos iki lyties organų perpjautas pilvas. Tėvas gulėjo avietyne. Jam nuo ausies iki ausies buvo perrėžta gerklė.
Nuvežti į Pelininkų kapines neturėjau kuo. Mūsų du arklius raudonarmiečiai buvo išsivedę jau seniai. Iškasiau duobę po obelimi, miegamajame nukabinau storąsias užuolaidas. Paklojau jas duobėje, suguldžiau… seserį, tėvą ir mamą. Su ta pačia užuolaida uždengiau ir užkasiau. Dirbant prabėgo visa diena ir vakaras. Kitos dienos rytą rūbus, indus ir kitus vertingesnius daiktus sunešiau į slėptuvę. Visas uogienes, vyną supakavau į dėžes ir užkasiau sode. Aštuonias vištas ir gaidį išleidau laukan, papyliau grūdų ir išvykau. Trobos taip pat nerakinau. Išvykau ieškoti mamos sesers, kuri gyveno Pažiužmiuose netoli Ragainės. Jau dvi savaitės, kaip aš Lietuvoje. Jei nerasiu tetos – grįšiu namo. Kur tėvai, ten ir mano žemė. Turi kas nors grįžti ir iš mūsų kaimynų. Vieni kitiems padėsime… O dabar mausiu į Tilžę. Pažiūrėsiu, gal surasiu tetą“, – užsisvajojo vokietukas.
Lengva pasakyti: į Tilžę! Kaip ten nukakti. Jeigu turėtum vežėčias, arklį – sėdi ir važiuoji. Ir tai dar nežinia, kiek ilgai. Užeis žmogui su antpečiais noras ir tavo sartuką pasisavins. Vieškeliais važinėjo tik kariškos mašinos. Vilis kariškių bijojo. Liko… geležinkelis. Ištisą parą per Telšių geležinkelio stotį dundėjo ešelonai. Iš Vakarų vežė fabrikų įrenginius, langų rėmus, duris, plytas. Šitie lėkdavo nesustodami. Nestodavo ir sąstatai su karo technika: tankais, sunkvežimiais, minosvaidžiais „Katiuša“ (jos būdavo uždengtos brezentais). Net lėktuvus vežė ant platformų: sparnai nuimti, kiekvienoje po vieną.
Stodavo tik ešelonai su kariais. Tokio sąstato garvežį visada „puošė“ Stalino portretas ir šūkis „Šlovė nugalėtojams“, apačioje užrašas – „Mes – iš Berlyno“. Traukinys po traukinio, diena dienon, jau antrą savaitę. „Koks didelis turi būti tas Berlynas, kad tiek daug žmonių tilptų“, – įkyriai brovėsi galvon mintis.
Tada pirmą kartą pamatėme keleivinius vagonus, prie kurių šonų buvo pritvirtinti turėklai, apačioje – praplatėjimas, kad galėtum atsistoti. Įsikibai ir leki, nereikia ir į vagoną eiti. Žinovai tvirtino, kad tie vagonai – prancūziški. Toje šalyje šilta, retai lyja, gali keliauti ir taip – į turėklą įsikibęs. Matyt, tuos vagonus rusai rado Vokietijoje.
Atsirado žmonių, kurie tvirtino, kad rusai palieka Vokietiją. Teritoriją užima amerikiečiai, greitai jie ateis ir Lietuvon. Vėl valgysime jų garsiąją „Svinaja tušonka“ (kiaulienos konservai), kiaušinienę iš miltelių suplaktą. O tiesa buvo kita. Stalinas telkė kariuomenę Tolimuosiuose Rytuose, ruošėsi pulti Japoniją.
Mums rūpėjo kitkas – kaip patekti į Tilžę. Stodavo į Klaipėdos pusę vykstantys garvežiai tuščiais vagonais. Senelis rusiškai kalbindavo mašinistus, o šie it susitarę: „Neturime teisės ką nors vežti“.
Gerą savaitę taip mindžikavome vietoje, kol… vieną popietę jis pamatė draugą iš Radviliškio. Pasilabinęs su Leonu, išdėstė mūsų reikalą.
„Pataikėte, kaip tik tuos du vagonus miltų, kuriuos va, saugo kariai, boginu į Tilžę. Anksčiau šį maršrutą pralėkdavau… su vėjeliu, tiesiai per Lyduvėnus, Tauragę ir mes… vietoje. Vokiečiai susprogdino ilgiausią Lietuvos tiltą, dabar darome didžiausią lanką – vykstame per Telšius, Plungę, Klaipėdą. Atgal vešime kažkokius įrenginius fabrikams“.
Atsisveikinome su Viliu.
Daugiau jo nebesutikome. Žingsniuojant namo, senelis pasakė: „Yra Dievas danguje. Vokietis visą pasaulį norėjo apžioti, tiek valstybių plėšė, o dabar jų vaikai ubagauja tuose kraštuose, kuriuos siaubė jų tėvai. Yra Viešpats pirštas. Baisi Dievo atpildo valanda“.
