Algimantas Savickis
Gintarinė pypkė
1945-ųjų žiemą, jau sutemus, kažkas pasibeldė į kambario duris. Tarpduryje pamatėme intendentinės tarnybos kapitoną. Glėbyje jis tempė „Telefunken“ radijo aparatą. Pasisveikinęs rusas, pasakė: „Norite tikėkite, norite ne… dar prieš savaitę aparatas veikė. Perdegė va… šita lempa“, – ir ištraukęs ją iš kišenės, rodė. „Mainau naminę pelę į laukinę. Jūs man litrą degtinės, ne samagono, o tikros valstybinės, aš jums – radijo aparatą. Tą lempą per laiką gausite. Man nėra kada su tuo aparatu po trobas tampytis. Už dviejų dienų vėl važiuoju į Kionigsbergą. Ten už puslitrį tikros degtinės kokį norėsiu, tokį aparatą gausiu“, – užbaigė jis. Vokiečiai buvo geri psichologai, jie suprato: žmogus tik tada stropiai dirbs, kada bus pavalgęs, linksmas. Darbininkas turi ir atsipalaiduoti, užsimiršti.
Senelis kiekvieną mėnesį pagal darbininko kortelę gaudavo ne tik duonos, margarino, marmelado, bet ir puslitrį valstybinės degtinės. Nevartojo jis alkoholio, todėl sandėliuke tų išrikiuotų puslitrių buvo per dešimt. Senelis sukirto su kapitonu rankomis, įteikė jam du puslitrius valstybinės degtinės, o kariškis paliko radijo aparatą. Tuo metu degtinė buvo vertybių vertybė, už ją buvo galima gauti bet ką.
Pamenu: artėjo Naujieji metai, o mes neturėjome mėsos. Senelis už puslitrį degtinės iš turgaus parsivedė avį. Gyvulio šeimininkas už tą puslitrį iš kariškio įsigijo dvejų durų rūbų spintą.
Močiutė pavaišino kapitoną arbata, bulviniais blynais, obuolių koše su bruknėmis. Jis, jau kildamas nuo stalo, atrišo didoką brezentinį maišą. Pastarasis iki pat viršaus buvo prigrūstas presuoto gintaro. Vieną plokštelę, dydžiu sulig delnu, ištraukė ir pasiteiravo: „Gal pirksite?“
„Turėčiau pinigų – tikrai įsigyčiau, pypkę pasidaryčiau. Deja, kišenės tuščios“, – užbaigė Kazimieras. Tą gintaro plokštę rusas padovanojo. Apie Gintaro kambarį dar nebuvome girdėję. Vėliau vis pagalvodavau: „Ar ta vertybė „neišsivaikščiojo“ tūkstančių raudonarmiečių maišuose?“ Vyresnieji vadai iš Karaliaučiaus krašto turtą vežė sunkvežimiais, traukinių vagonais. Po 1945-ųjų gegužės 9-osios, o ypač po 1946-ųjų, kada buvo įgyvendintas Stalino įsakymas: visus Mažosios Lietuvos vokiečių tautybės žmones perkelti gyventi į Saksoniją. Per Nemuną puolė Tauragės, Kelmės, Šakių, Šiaulių ir kitų rajonų vyrai bei moterys. Jie tempė namo tai, kas dar buvo likę. Ardė namus ir, parboginę tėviškėn, surinkdavo iš naujo. Ypač turėjo paklausą spalvoti krosnių ir viryklių kokliai. Dirbo brigadomis: vieni – ardė, kiti – vežė. Iš kapinių tempė net antkapius. Parvežę Lietuvon, perkaldavo naujas pavardes ir marmuru puošė artimųjų kapus. Žemaičių nuomone, jeigu neims jie – vis tiek prapuls, sunyks. Ir sunyko, nes nebuvo gyventojų, nebuvo priežiūros, meilės.
Senelis iš šito gintaro gabalo pasidarė pypkę, likusią dalį atidavė draugui.
Pavasarį Kazimieras pasiėmė puslitrį degtinės ir išvažiavo pas draugą į Radviliškį. Leonas dirbo garvežio mašinistu, važinėjo maršrutu Radviliškis-Šiauliai-Ryga.
Grįžo senelis po trijų parų. Rygos turgavietėje surado tą lempą. Tik peržengęs per slenkstį, nenusirengęs, puolė prie radijo aparato. Įstatė lempą, ir iškart sutvisko žalia akis, pasigirdo muzika. Girdėdavome ne tik Maskvą, bet ir Vakarų Europos stotis. Jos ragino lietuvius netarnauti Raudonojoje armijoje, o slėptis miškuose.
Arbata su mėtomis
Vokiečiai, bėgdami iš Telšių, susprogdino ne tik vandentiekį, elektrinę, duonos kepyklą, bet sudegino ir pirtį. Vieni telšiškiai prausdavosi mediniuose kubiluose, kiti metalinėse statinėse, treti laukė, kol ežeras nusimes ledą, ir jie galės pulti į Masčio bangas. Seneliai turėjo skardinę vonią. Ji stovėjo didžiulėje priemenėje. Pakabindavo liktarną, pripildavo vonią karšto vandens ir mes, vaikai, pirmi, vėliau suaugusieji joje prausdavomės. Kiekvieną penktadienį būdavo pirties diena.
Tą 1945-ųjų kovo penktadienį iš pat ryto tempėme iš šulinio vandenį. Moterį, vilkinčią karinę uniformą, pastebėjome iš toli. Ji pasisveikino, spausdama senelio ir mano dešines, prisistatė: „Varvara“. Mes pasakėme savo vardus. Tada kariškė, painiodama lietuviškus ir rusiškus žodžius, paklausė: „Arbatą… galima virti.“ Senelis jai rusiškai atsakė, kad iš šito šulinio visada naudoja vandenį maistui gaminti.
„Kur tą arbatą virsite, turite indą?“ – pasiteiravo Kazimieras.
„Katiliuke ant laužo, ant dviejų plytų“, – atsakė seržantė.
„Viena ar daugiau yra moterų?“ – vėl pasiteiravo senelis.
„Mūsų daug, įsikūrėme… va – salėje. Atrodo, anksčiau čia buvo kino teatras. Asmeniškai aš turiu dešimt pavaldinių. Mano rūpestis – jas pagirdyti arbata“, – pasakė ji.
„Eime trobon, išvirsime kibirą karšto vandens, jį paskaninsime mėtomis. Jų tikriausiai jau seniai ragavote?“ Moteris, eidama pro garuojančią vonią, net šūktelėjo.
„Pirties diena“, – pasakė senelis. „O mes karšto vandens jau mėnesį nematėme.“
Senelis mostelėjo galva mano pusėn ir pridūrė: „Rytoj – kovo 19-ąją – šito vaikino diena, jam sukaks septyneri. Gimdamas tą dieną, jis atsinešė ir antrą vardą – Juozapą. Mes – žmud (žemaičiai), čia tokia tradicija… turėti du vardus. Močiutė išvirs kisieliaus su spanguolėmis, iškeps sausainių, jo vienmečiai kaimynai sueis – bus balius“.
„Gerai būtų nors galvas išsiplauti“, – pasakė moteris.
Jau palydėdamas vyresniąją su kibiru arbatos, senelis paporino, kad jis puikiai supranta kareivio dalią – šešerius metus praleido Pirmojo pasaulinio, Rusijos pilietinio karų frontuose.
„Atveskite pavaldines – tegu prausiasi“, – pakvietė Kazimieras.
Sugužėjo vienuolika. Atėjo su visa amunicija susuktais į ritimus ir per pečius permestais „šineliais“, daiktmaišiais ir šautuvais. Jų įvairių buvau regėjęs, bet šitokius mačiau pirmą kartą. Viršum vamzdžio pritaisyti žiūronai, visi „apauti veltiniais“ – apsiūti stora vilnone medžiaga. Ginklai sudomino ir senelį.
„Mes snaiperės, pasislėpus reikia tykoti priešą po keliolika valandų. Ginklas sušąla, jeigu jis būtų plikas, tai nušaltum pirštus. Nesigirdi, kai šautuvu trinkteli į medį, sušalusią žemę,“ – paaiškino moteris.
„Jeigu neatsisakote… pavaišinsime keptomis bulvėmis, raugintais kopūstais, agurkais, arbata su mėtomis. Kuo turtingi – tuo ir dalinamės“, – pasakė senelis, ir nuėjo kurti pečiaus, kur močiutė, kai turi miltų, kepdavo duoną.
Kol vienos prausėsi, kitos skuto ir pjaustė bulves, nešiojo vandenį, mėtė pliauskeles į ugnį. Vyresnioji porą kartų suvaikščiojo į buvusią kino salę. Atnešė gruziniškos arbatos, gabalinio cukraus, baltos duonos ir kilograminę amerikoniškų konservų dėžutę. Močiutė kiaulienos taukais storai ištepė dvi skardas, į jas paskleidė smulkiai pjaustytas bulves, ant jų sukratė (pusiau padalinusi) Varvaros atneštus konservus, išbėrė svogūnus, česnakus ir senelis sunkias blėkas pašovė į karščiu alsuojančią krosnį. Už keliolikos minučių troboje pasklido pasakiškas kvapas: norėjosi kuo greičiau čiupti šakutę, pulti prie stalo.
Mama ir viena rusaitė plušo salonėlyje: ilgąjį stalą padengė balta staltiese, išdėliojo lėkšteles, kitus įrankius. Beveik visą kambario sieną puošė šventas paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Merginos anksčiau nebuvo jo mačiusios. Senelis paaiškino, kad jame pavaizduotas Kristus su savo mokiniais – apaštalais ir paklausė: „Gal paveikslas kliudo, uždengsiu užuolaida!“ Visos choru pasakė, kad nereikia dengti, o viena pridūrė: „Kare… ateistų nelieka!“
Ant stalo garavo paskrudusios ir parudusios bulvės, pritvinkusios taukų ir mėsos konservų, kuteno mūsų šnerves. Per valandą jų neliko, neliko ir kalno raugintų kopūstų, agurkų. Merginos sukaito, atsisagstė apykakles, jeigu jos būtų buvusios vienos – tikriausiai išsinertų ir iš palaidinių. Jos tviskėjo nuo ordinų ir medalių. Atsikąsdami gabalinio cukraus, gėrėme arbatą su mėtomis. Snaiperės atsipalaidavo, prisiminė namus, taikų gyvenimą.
„Užsimiršau… Jeigu ne kampe sustatyti šautuvai, tai atrodytų, kad aš kaime, pas močiutę, vakarieniaujame, baigę kasti bulves“, – pasakė viena iš jų ir apsipylė ašaromis. Varvara prie stalo išvyniojo paketą ir įteikė seneliui naujutėlaitę karišką palaidinę su antpečiais.
„Tai – šimtaprocentinė medvilnė, tokias gauna tik karininkai. Gal prisimatuosite?“ – pasakė ji.
Kai senelis pasirodė tarpduryje, visos paplojo, jos šaukė „Atjaunėjo…! Atjaunėjo…! Priimame į savo snaiperių šeimą!“
Mama lietuviškai kreipėsi į močiutę: „Laikykis, rusaitės išsives tavo Kazimierą“.
Nelikau užmirštas ir aš. Gavau suomišką peilį su diržu. Dovaną saugoju. Jis kabo pritvirtintas ant kilimo. Kai pasižiūriu į peilį – atrodo, kad man tik septyneri, vėl matau jas: avinčias auliniais batais, sijonėliai skelti, palaidines puošia ordinai ir medaliai. Bitės, liemenėliai suveržti rudais diržais. Užsimerkiu.., kad ilgiau išliktų šis vaizdas. Bet visos pasakos turi pabaigą. Kitą rytą palydėjome viešnias. Priekyje žengė karininkės, už jų – greta po gretos, beveik trys šimtai ir nė vieno vyro.
Varvara išėjo iš kolonos, pabučiavo senelį ir pasakė, kad jos ilgai prisimins seną kareivį ir mūsų šeimą. Kazimieras palinkėjo Dievo piršto – išlikti sveikoms, grįžti namo. Jis buvo pasipuošęs, vilkėjo naująją palaidinę, tik be antpečių.
Merginos žengė į Kuršą…
