Atsiminimai
Skiriu seneliams: Elzbietai ir Kazimierui
Algimantas Savickis
Algimantas Savickis – žemaitis, gimęs Telšiuose 1938 m. kovo 19 d. Čia ilgai gyveno ir dirbo Telšių rajono laikraštyje, vėliau – Šiaulių laikraščiuose. A. Savickis – ne tik žurnalistas, bet ir karo lakūnas, tarnavęs strateginių bombonešių dalinyje. Jis parašė nemažai atsiminimų knygų: „Karas vaiko akimis“, „Admirolo numylėtinis“, „Suliko ir…“, „Grumsteliu po kojomis“ ir kt. Knygoje „Žemaičių skausmas“ autorius prisimena Rainių tragediją, pasakoja apie senųjų telšiškių gyvenimą, prisimena to meto žinomus bei garsius žydų bendruomenės narius, palikusius neišdildomą pėdsaką Žemaitijos sostinės istorijoje.
GLOBĖJAS
Kai aplankau Telšius, tai visų pirma skubu į senąsias katalikų kapines. Čia amžiams atgulė tėvelis, seneliai, proseneliai. Kiekvieną įžengusį pro vartus pasitinka didžiulis Rainių kankinių Kapas. Visada stabteliu, nulenkiu galvą, susimąstau, prisimenu vaikystę. Per Vėlines uždegu žvakę. Ją degdavau net anais laikais – sovietmečiu, kai dirbau Telšių rajoninio laikraščio redakcijoje.
Kartą kaimynas – Žemaitijos sostinės saugumiečių viršininkas Stasys Paulauskas (gyvenome vienoje laiptinėje) pasiteiravo: „Kas iš giminių palaidotas kankinių kape? Mačiau, degėte žvakę“. Jam pasakiau, kad kankinys – mano globėjas, papasakojau apie jį…
1940-aisiais, tuoj po Naujųjų metų, tėvelis grįžęs iš darbo (plušėjo Telšių amatų mokykloje), pasiteiravo žmonos – mano mamos: „Kostas Bučius neturi kur gyventi. Gal mėnesiui, kitam apsistoja pas mus?“
Mama neprieštaravo. Man prasidėjo katino dienos. Balandį Mastis „išspardė“ ledus. Mes puolėme smaluoti valtį. Ją tėvelis su uošviu, mano seneliu per žiemą buvo surentę. Už dienos, kitos nuleidome ją į vandenį. Pagaliau atėjo išsvajota diena – su Kostu išplaukėme į didžiuosius vandenis. Yrėmės, žinoma, ne į Šiaurinį Atlantą silkių gaudyti, o už pradėjusio želti didžiojo nendryno. Nuleidome inkarą – virvėmis apraizgytą akmenį. Sumerkiame meškeres. Senelis buvo padovanojęs lengvutę bambukinę.
Daug ko su Kostu išmokau. Jis kastuvu versdavo žemę, aš sliekus rinkdavau į metalinę dėžutę. Juos užkabinti ant kabliuko man nesisekdavo – talkino globėjas. Išmokė mane ir žuvį „užkirsti“. Kai plūdė pradėdavo plaukti į šoną – stebėdavau Kostą. Jis linkteli galvą – aš užkertu, laimikį tempiu į valtelę. Pirmąją balandžio savaitę labai kibo „kleikos“ (taip mes vadinome sprindžio dydžio, visos it viena, baltas žuveles), kiti jas vadino „urvinėmis raudėmis“. Ne žuvies vardas svarbu, o jų kiekis… Kostas kasdien į namus partempdavo puskibirį jų. Kas tiek suvalgys? Į talką atėjo seneliai. Jie tas „kleikeles“ suguldė į ąžuolinę statinaitę, užpylė druskos, uždėjo lapelių ir prislėgė akmeniu.
Po savaitės, o gal po dviejų, paragavome to skanėsto. Mama išvirė bulvių su lupenomis, viduryje stalo padėjo molinį indą su „kleikelėmis“. Nors sėdėjau šalia globėjo, mane taip pat „šefavo“ ir seneliai: Elzbieta išrinkdavo ašakas, Kazimieras nulupdavo bulves, ir vis man. O po to gėrėme arbatą – atsikandi gabalinio cukraus ir šliurpi iš lėkštelės mėtomis kvepiantį skystimą.
Vakarais Kostas Bučius rašydavo eilėraščius, dainuodavo – turėjo puikų baritoną. Pamenu, močiutė sakydavo: „Tau, Kostai, ne prie varstoto stovėti (jis mokėsi staliaus amato), o bažnyčios chore giedoti. Prie varstoto ir mano senis pastovės“.
Per tuos eilėraščius vaikinas ir „sudegė“. Savo kūrybą žemaitis skaitydavo literatūriniuose vakaruose. Jis nekentė atėjūnų. Kažkas įskundė… 1941-ųjų vasarį jį suėmė.
Miegodavome su Kostu viename kambaryje. Pasakų man neskaitė, bet porino apie gyvenimą kaime, ką ten veikė. Vaikinas kilimo nuo Papilės, iš Kairiškių kaimo. „Sulauksime vasaros atostogų, lėksime pas mane į gimtinę. Dieną rinksime žemuoges, avietes, o kai sutems – trauksime į karnolį, upelyje gaudysime vėžius“, – sakė Kostas.
Atėjo 1940-ųjų vasara, prasidėjo suirutė. Žmonės pamiršo ne tik avietes, bet ir vėžius. Kostas pas mus gyveno iki birželio pabaigos. Gal ir ilgiau būtų buvęs, bet… užklydo gandras. Mano mažojoje lovelėje dabar įsitaisė sesuo Nijolė. Man patiesė guolį ant sofos. Nors nieko nesupratau, bet dažnai girdėjau vyriausiuosius kalbant apie patekėjusią naują saulę. Atseit, ji skaistesnė. Išėjęs į kiemą, žiūrėdavau į ją, kol apžlibdavau… Skirtumo tarp vakarykščios ir šios dienos saulių nemačiau.
Kartą tėvelis grįžo iš darbo labai susijaudinęs: „Čekistai išsivedė Kostą!“ Dar už poros dienų suėmė moksleivius: Kazį Baltrimaitį, Antaną Čiužą, Kazį Puškorių, Vladą Songailą, Hermenegildą Žvirgzdiną ir Zenoną Tarvainį. Visus juos uždarė į Telšių kalėjimą. Jokių žinių apie vaikinų likimą.
Mama Balniškaitei siuvo sukneles, o ši panelė dirbo kalėjime prižiūrėtoja. Kartą ji pasakė: „Jų nepaleis, berniukai sėdės!“
1941-ųjų birželio 23 dieną vokiečiai bombardavo Telšius, žuvo mano tėvelis. Hitlerininkai Žemaitijos sostinę užėmė birželio 26-ąją. Dar už poros dienų palaidojome Praną Savickį. Dabar mes nuo ryto iki vakaro tupinėdavome kapinėse. Mama sodindavo ir laistydavo gėles, mudu su seserimi žaisdavome su tėvelio kapo smėliu.
Vieną popietę už kokių trisdešimties metrų vyrai pradėjo kasti didžiulę duobę. „Moterų radijas“ pranešė: „Čia laidos vokiečių karius, kurie žuvo užimdami Telšius“. Neatspėjo! Kapą paruošė kitiems. Už dienos miestelį apskriejo žinia – Rainių miškelyje rasti nukankinti politiniai kaliniai iš Telšių kalėjimo.
Štai ką prisiminė buvęs gaisrininkas Peckus: „…birželio 26 dieną Telšių apylinkėse jau buvo nutilę šūviai. Nuėjau pažiūrėti, kas dedasi Telšių ugniagesių komandoje, nes viršininkas su visais savo padėjėjais, paėmęs geriausią mašiną, buvo išlėkęs. Automobilį radau turgavietėje. Jame sėdėjęs traktorių stoties (Rainiuose, Kipro Petrausko dvare jau buvo įsteigtas MTS) vedėjas paaiškino, kad trūksta žvakės, kurią galima gauti traktorių stotyje. Aš atsisėdau prie jo ir nuvažiavau į Rainių dvarą.
Rainių miškelio kairėje pusėje stovėjo rusų palikta autopriekaba, o netoliese kaimiečiai krovėsi į vežimus karišką mantą. Pamatėme mašinų ratų, kelis kibirus kopūstų, rusiškų popierių. Taip pat radome sukastas žemes, kurios buvo užmaskuotos samanomis, tačiau kasimo žymės buvo aiškios. Spėjome, kad čia gali būti pakasti ginklai arba stambesnės mašinų dalys. Vienam iš vyrų liepiau atkasti duobę. Pakasus 30 centimetrų, pradėjo jaustis kažkas minkštas – drabužis. Padaviau peilį. Perpjovus drabužius, pasirodė mėlyna vyriška krūtinė. Nutarėm, kad tai negali būti kariškis, nes kariškius laidojant neišrengia, o čia buvo matyti melsvos spalvos baltiniai. Lavoną ištraukėme. Išvydome baisų reginį: duobėje buvo be skaičiaus kojų, galvų, rankų…
Palikęs vyrus, nuvykau pranešti Telšių policijai, kad duobėje radome daug lavonų, kurie ar tik nebūsią Telšių kalėjime sėdėję politiniai kaliniai. Policijos vadas įsakė lavonus iškasti. Grįžęs į miškelį, tris kūnus radau ant kranto, o duobėje buvo matyti kiti. Ir kitose duobėse, pakasus 15-20 centimetrų, pamatėme lavonus. Tada tapo aišku, kad tai kalėjime sėdėję vyrai.
Gavę talkos iš Rainių dvaro, pradėjome darbą. Duobėse buvo baisiai sužaloti kūnai. Atkasdavome ir guldydavome ant žemės eilėmis. Jų galvos buvo sudaužytos, rankos suraišiotos už nugaros, kūnai subadyti, pasidengę juodomis dėmėmis. Reikia manyti, kad rasti kopūstai buvo naudojami rankoms ir kojoms šutinti. Žiaurumo būta neapsakomo.
Tai buvo birželio 28 d. apie 14 val. Iki vakaro buvo atkastos visos duobės, kuriose rasta 73 lavonai.“
Kas buvo žudikai? Nustatyta, kad Telšių kalėjimo politiniai kaliniai Rainių miške buvo nužudyti bolševikų, dalyvaujant Raudonosios armijos kareivių gaujai. Žudynes paruošė ir vykdė Telšių kalėjimo viršininko pavaduotojas Antanas Vaitkus, kalėjimo gydytojas Gutmanas, Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius, NKVD Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas, čekistas Dušanskis, čekistas Galkinas, milicijos politrukas Karietka, nežinomas Raudonosios armijos majoras, pasivadinęs įgulos viršininku ir Raudonosios armijos kapitonas. Žudynėse dalyvavo maždaug 40-50 Raudonosios armijos kareivių.
D. Rociaus žodžiais tariant, „…birželio 24 dienos rytą vietiniai valdžios ir partiniai organai evakavosi“. Toli nebėgo, apsistojo Tryškių miške, maždaug 25 km nuo Telšių.
Taigi ankstyvą birželio 24-osios rytą mieste valdžios nebebuvo, kaliniai nerimavo, reikalavo juos paleisti. Šiame sąmyšyje susiorientavo vyresnysis kalėjimo prižiūrėtojas Pranas Žalimas, jis suprato, kad vieni nepajėgs susitvarkyti ir kreipėsi pagalbos į kariuomenę. Ir gavo. Po karo tas vienaakis Žalimas ilgai gyveno Telšiuose. Palaidotas pačioje aukščiausioje ir garbingiausioje Telšių kapinių vietoje, šalia Rainių kankiniams 1942 m. statytos koplyčios pamatų (jos suręsti nespėta).
Jau daug metų buvo praėję. Gyvenau Šiauliuose, turėjau „Žigulius“. Mane aplankė draugas Vartanovas su žmona iš Suchumio. Lėkdami į Palangą, stabtelėjome Telšiuose, aplankėme kapines. Ant P. Žalimo kapo pamatėme plakatėlį: „Čia guli Rainių kankinių žmogžudys!“.
Draugams paaiškinau, kad žmonės prašo Dievo malonės. Ką čia juodinsi lietuvius.
Vėliau mama pasakė, kad žmonės ne tik plakatus kabina. Beveik kasdien Žalimo kapą apipila pamazgomis. Nabašniko giminaičiai saugo kapą, bet… mažai padeda.
O tada… rytą atvažiavo pilnas sunkvežimis kareivių. Jie apsupo kalėjimą. Karininkas liepė prižiūrėtojui A. Žutautui parodyti kalėjimo rūsį. Apžiūrėjus, paaiškėjo, kad patalpa egzekucijai yra per maža. Planą teko keisti. Po dviejų valandų rusų kariškiai, Gutmanas, Žutautas, Selenis ir Vaitkus ėmė vartyti įkalintojų bylas – ką paleisti, ką sušaudyti.
Po to karininkas pasiteiravo Gutmano, ar kalėjime yra kastuvų ir virvės… Viską rado. Apie aštuonioliktą valandą aštuoni kareiviai, A. Pilybaitis su Heimanu pasiunčiami į Rainių miškelį kasti duobių.
Iš prižiūrėtojo A. Pilybaičio parodymo: „Apie 18 val. rusų karininkas liepė man, Heimanui, ir aštuoniems rusų kareiviams lipti į sunkvežimį. Mes nuvažiavome į mišką prie Luokės kelio. Pasiėmėme kastuvus. Atvykę į mišką, kuris yra maždaug už 4-5 km nuo Telšių, radome tris dar nepilnai iškastas duobes, šalia stovėjo užmaskuotas tankas, o maždaug už 30 metrų motorai. Kartu atvykęs rusų karininkas liepė pagilinti duobes. Kasėme: aš, Heimanas ir aštuoni kareiviai. Dirbome maždaug valandą ir kai baigėme – saulė jau buvo nusileidusi. Tada atsigulėme ant žemės ir gulėjome 2-3 valandas. Po to pėsčiomis grįžome į kalėjimą. Kol buvome prie duobių, kaliniai iš Telšių kalėjimo atvežti nebuvo. Kokiu tikslu kasėme duobes, nežinau“.
Prieš vedant į žudynių vietą, kaliniai buvo surišti, jiems buvo užrištos burnos. Tai buvo daroma kalėjime, prižiūrėtojų patalpoje.
Iš I. Tiškienės parodymų: „Po vakarienės, apie 10-11 val. griežtai buvo įsakyta langus laikyti uždarytus. Netrukus po to išgirdome koridoriuje A. Vaitkaus balsą: „Žmonės, paruoškite savo daiktus“. Pagalvojome, kad visus politinius kalinius veš į Rusiją. Politiniai kaliniai buvo šaukiami po vieną pavardėmis ir vedami laiptais žemyn. Kalinio nuvedimas žemyn truko maždaug 5 min. Vedant kalinius, girdėjosi jų balsai: „Jėzus! Marija! Kur jūs mus vedate?“ Rankos buvo surištos ant nugaros, tačiau ne per riešus, o per alkūnes ir buvo kaip galima stipriau suveržtos. Drobinės juostos kalinių burnoms užrišti buvo daromos plėšant paklodes.“
Iš kalėjimo prižiūrėtojo A. Žutauto parodymų: „Po to į sargybos patalpą buvo atvestas kalinys Sakelis. Tada pastebėjau prie lango šalia Raslano sėdintį Rocių. Kalinio Sakelio paklausė, už ką jis nuteistas, ar prisipažįsta kaltu. Ką jis atsakė, negalėjau išgirsti, nes kaip tik tuo metu jam rišo rankas. Po to jam liepė sakyti „a-a-a“ ir tą pačią akimirką jam ant burnos buvo užmesta drobės juosta ir surišta ant pakaušio. Po to Sakelį išvedė prie sunkvežimio ir jį įstūmė. Mašinoje buvo trys sargybiniai, kurie įkeldavo kalinius. Tuos, kurie priešinosi, spardė, mušė kumščiais. Man ten bestovint, į mašiną buvo įsodinta 15 vyrų.
Politiniai kaliniai iš Telšių kalėjimo buvo išvežti 1941 m. birželio 24 d. naktį. Į paskutinę mašiną įsėdo A. Vaitkus“.
Telšių saugumo viršininkas P. Raslanas prisiminimuose rašo: „Prie Tryškių, miške, man vėl teko kalbėtis su kariniu prokuroru ir karinio tribunolo pirmininku, ir buvo prieita išvada, kad Telšių kalėjime palikti per 70 kontrarevoliucionierių jau savaime sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją ir juos ten palikti yra nusikaltimas“.
Ne kipšas Telšių veikėjus sugundė grįžti į Žemaitijos sostinę. O baimė! Visiems jiems tirtėjo kinkos. Neevakavo..! Nesunaikino priešų..! Savi pastatys prie sienos, o gal čia pat… pamiškėje. Sugrįžo žudyti!
Kalėjimo virėjas J. Adomaitis prisimena: „Tryškių miške pastebėjau – A. Vaitkaus kelnės ir batai aptaškyti kraujais. Išvežus kalinius, mes traukėmės į rytus. Kartu buvo Stonys, Selenis, Balvočius, Rocius, Žalimas, Raibužis, Želvys, Balniškaitė, Bauža, Kabaila. Pastarasis papasakojo, kad A. Vaitkus ir Heimanas žudė kalinius. Dvi dienas nemačiau prižiūrėtojų: Lukošiaus, Petrulio, Jaso ir Dausino. Jie paspruko iš darbo.“
Taigi nei Raslano, nei Galkino, nei Vaitkaus, nei Pocevičiaus kalėjime kankinimo valandomis nebuvo, juk kažkam iš vietinių, esančių žmonių likvidavimo komisijoje, reikėjo būti egzekucijos vietoje ir įsitikinti, kad sprendimas įvykdytas.
(Bus daugiau)
