Laikai keičiasi – mokyklos vertybės išlieka

Kazimieras Valančauskas, Justina Vitkienė ir Mindaugas Sabaliauskas.

Interviu su Telšių „Džiugo“ gimnazijos vadovais 50-ojo mokyklos jubiliejaus proga.

Asta Ruikienė
Telšių „Džiugo“ gimnazijos mokytoja

I
Pirmasis mokyklos vadovas ir ilgametis direktorius, gimnazijos bendruomenės gražiai vadinamas jos patriarchu – Kazimieras Valančauskas, nuo pat pradžių su dideliu entuziazmu kantriai dėjęs 5-osios vidurinės mokyklos vertybinius pamatus, kad jos vardas skambėtų tik iš gerosios pusės. 23 metų vadovavimo patirtis, ryšiai su mokiniais, jų tėvais, kolegomis mokytojais prisiminimų fragmentais nugulė knygos „Atodairos“, kurią kartu su kūrybine redakcija išleido 2016 m., puslapiuose. Daug įdomių detalių, istorinių faktų, liudijimų, nuotraukų apie mokyklos praeitį galima rasti šioje knygoje. Švenčiant 50-ąjį mokyklos jubiliejų, norisi dar kartą kartu su K.Valančausku atsigręžti į mokyklos ištakas.
– Kokiomis aplinkybėmis tapote 5-osios vidurinės mokyklos direktoriumi? Ar turėjote abejonių prieš sėsdamas į tokios didelės mokyklos vadovo kėdę?
– Šiek tiek abejonių buvo. Kadangi jau buvau dirbęs 12 metų direktoriumi, 8 metus direktoriaus pavaduotoju, todėl sutikau, bet su viena sąlyga: jei gausiu komunalinį butą. Tuo metu su šeima gyvenome Varniuose. 1974 m. gegužės mėnesį partijos komitete man pasakė, kad atsirado butas, Švietimo ir mokslo ministras mano paskyrimą netrukus patvirtino. Taip nuo 1974 metų liepos 1 dienos pradėjau vadovauti naujai statomai mokyklai.
– Kaip pavyko suformuoti naujos mokyklos pedagogų kolektyvą? Ar netrūko įvairių dalykų mokytojų ir kokia buvo jų atranka?
– Kandidatų į naująją mokyklą buvo pakankamai: susirinko pedagogai net iš 17 skirtingų mokyklų ir ne tik iš Žemaitijos. Atranką darėme kartu su pavaduotoja Elena Motuziene. Svarbiausias reikalavimas dalykų mokytojams buvo aukštasis išsilavinimas ir ne mažiau kaip 5 metai pedagoginio darbo stažo. Džiaugiuosi, kad visi mokytojai, kurių amžiaus vidurkis buvo 25-35 metai, geranoriškai įsijungė į naujos mokyklos kuriamąjį darbą, atsakingai vykdė paskirtas užduotis.
– Kaip rašote knygoje „Atodairos“, 5-ojoje vidurinėje pirmaisiais metais mokėsi 1470 mokinių, dirbo 64 mokytojai dviem pamainomis, o Jums teko didelis naujakurės mokyklos ūkinių reikalų krūvis. Kas padėjo suvaldyti situaciją, įveikti visus iššūkius?
– Jeigu aš, kaip direktorius, daugiau rūpinausi ūkine veikla ir bendru vadovavimu, tai mokomasis-auklėjamasis darbas buvo patikėtas direktoriaus pavaduotojoms: Elenai Motuzienei, Angelei Rasimavičienei, Luizai Vengalienei, vėliau Aldonai Gudienei, Zofijai Žilinskaitei, Vidai Urlovaitei, Romai Toleikienei. Popamokinį darbą kuravo užklasinio darbo organizatorės: Valdonė Pikiotienė, vėliau Adolfina Varnelienė, Irena Luinytė, Irena Radzienė, Jolita Beimavičienė, Gitana Šiaudvytienė. E. Motuzienė įkūrė mokyklos muziejų, daug dėmesio skyrė gerosios patirties sklaidai, buvo palaikomi ryšiai su Mažeikių II-ąja vidurine mokykla, A. Gudienė parengė mokinių elgesio, stropumo moksle ir naudingumo visuomenei vertinimo sistemą drausmei užtikrinti.
– Dirbti vadovaujamą darbą sovietmečiu nebuvo taip paprasta, nes iš vadovo buvo reikalaujama vykdyti komunistų partijos direktyvas, dažnai nukreiptas prieš individo prigimtį, jo laisves. Kaip Jums pavyko išsaugoti humanistinį požiūrį į žmogų griežto socialistinio režimo laikais?
– Mokykloje tuomet veikė partinė ir komjaunimo organizacijos, kurios visada laiku apsvarstydavo partijos nutarimus, per daug nesigilindamos surašydavo protokolus, kad įtiktų tikrintojams. Vadovavomės posakiu: „Kas gera, prisiminkime, kas bloga, lai išblės.“ Aš gyvenime vadovavausi 4 humanizmo principais: tesėti pažadą, įdėmiai klausytis, nuolat atjausti, kalbėti tiesą. Be to, nepamiršdavau J. V. Gėtės citatos: „Elkis su žmonėmis taip, lyg jie būtų tokie, kokie turi būti, ir padėk jiems tapti tokiems, kokie jie gali būti“. Dažnai prisimindavau ir Šv. Kazimiero žodžius: „Skelbk gerumą, prakilnumą ilgesinga širdimi.“ Todėl šiandien ramia sąžine galiu susitikti su buvusiais mokytojais, mokiniais ir jų tėvais.
– Koks buvo Jūsų, kaip pedagogo ir mokyklos direktoriaus, svarbiausias tikslas ir uždavinys? Ar pavyko įgyvendinti tai, apie ką svajojote? Kuo labiausiai didžiuojatės?
– Svarbiausias tikslas, kad mokykla paliktų gerus pėdsakus mokytojų ir mokinių širdyse, o uždavinys – lyderiauti tarp rajono mokyklų. Knygoje „Atodairos“ ne vienas buvęs mokinys pabrėžia, kad jautė šiltą mokytojų palaikymą, galimybę diskutuoti, siūlyti idėjas, lavintis pagal pomėgius. 7 buvę mokiniai į mokyklą grįžo kaip mokytojai. Didžiuojuosi tuo, kad net 18 buvusių mokytojų buvo pakviesti dirbti vadovais kitose įstaigose, o 64 abiturientai apdovanoti aukso ir sidabro medaliais. 5-oji vidurinė net 3 kartus dalyvavo Maskvos Liaudies ūkio pasiekimų parodoje (mokytojos V.Rumbutienė, I.Radzienė, V.Moščinskienė, ir med. sesuo E.Norkienė) ir parsivežė sidabro bei bronzos medalius. Mokyklos sanpostininkai net 7 kartus tapo respublikinių varžybų prizininkais. Turistų klubas, vadovaujamas V.Beržienės, keliavo tolimais maršrutais: po Užkarpatę, Maskvą, Leningradą, Baku, Kaliningradą ir kt. Teko priimti svečius iš Talino, Broceno mokyklų. Dar daug yra dalykų, kuriais galima didžiuotis, visus sunku aprėpti.
– Ar pritariate H. Adamso citatai: „Mokytojas daro poveikį amžinybei: jis nežino, kiek siekia jo įtaka“? Ar teko patirti Jus nustebinusį grįžtamąjį ryšį iš buvusių mokinių, tėvų ar kolegų?
– Pritariu. Mokytojo visos dienos tarp jaunų žmonių. Vienus jis paskatina, kitus pagiria, dar kitiems parodo tiesiausią kelią. Noriu nusilenkti 5-osios vidurinės mokytojams, kurie buvo humaniški, įkvepiantys, kūrybingi. Apie mokytojo poveikį, grįžtamąjį ryšį „Atodairose“ jautriai ir atvirai pasakoja buvę mokiniai V.Pralgauskaitė-Masiliauskienė, I.Jankauskaitė-Daubarienė A.Budreika, R.Stupelytė-Toleikienė, D.Slavinskaitė-Brazauskienė, G.Latakas, L.Moščinskytė-Kojelienė ir kiti. Visų prisiminimuose mokytojai augino sparnus, pastebėję gabumus, drąsino, ugdė pasitikėjimą savimi, nulėmė profesijos pasirinkimą.
– Kokiomis mintimis gyvenate šiandien? Ar domitės Lietuvos švietimu? Ko palinkėtumėte šiuolaikinei gimnazistų kartai ir visai „Džiugo“ bendruomenei?
– Kadangi jau 27 metai nebevadovauju mokyklai, 21 metai, kai atsisveikinau su pedagogų kolektyvu, todėl mintys apie mokyklą kasmet blėsta. Liūdna, kad švietimo padėtis Lietuvoje blogėja – pasiekimų rodikliais mus pralenkė Estija, Latvija. Nors mokykla geriau aprūpinta ugdymosi priemonėmis, tačiau mokinių pasiekimai negerėja. Pastebiu, kad vis mažiau mokyklos erdvėje juoko, tarpusavio šurmulio, visi įsikniaubę į telefonus. Linkiu „Džiugo“ bendruomenei glaudesnio bendravimo, kūrybingumo, kad iki kito jubiliejaus pavyktų išleisti antrąją „Atodairų“ dalį, kad mokyklos istorija peraugtų į padavimą ir pateisintų legendinio Džiugo vardą.

II
1997 metais mokyklai vadovauti paskirta naujoji direktorė Justina Vitkienė paliko savo ryškų pėdsaką mokyklos istorijoje. Kalbiname buvusią direktorę, norėdami sužinoti, kaip keitėsi mokykla, kokios švietimo reformos vyko tuomet.
– Į 5-ąją vidurinę mokyklą Jūs atėjote kaip į buvusią savo darbovietę. Kas Jus paskatino dalyvauti konkurse į direktoriaus pareigas?
– Tada aš dirbau Telšių apskrities Švietimo skyriaus inspektore. Dalyvauti konkurse direktoriaus pareigoms užimti mane paskatino Irena Radzienė, buvusi 5-osios vidurinės lituanistė, direktoriaus pavaduotoja, o tuomet Telšių Švietimo skyriaus specialistė. Konkurso komisijai kilo abejonių, ar man pavyks suvaldyti didelį kolektyvą. Atsakiau, kad gerumu, skatinimu telksiu bendruomenę, o sukaupta vadovaujamojo darbo patirtis (Švietimo skyriuje metodininkės, 6-ojoje vidurinėje pavaduotojos, pradinėje mokykloje „Žemaitukas“ direktorės) padės gerai atlikti direktorės pareigas. Įveikusi kitus du pretendentus, šešerius metus vadovavau mokyklai.
– Kokius tikslus ir uždavinius kėlėte sau ir mokyklai? Kas buvo Jūsų, kaip direktorės, prioritetai?
– Kartu su pavaduotojomis Vida Urlovaite, Roma Toleikiene, Dalia Gečiene kūrėme naujos mokyklos viziją, grindžiamą tautinėmis, demokratinėmis, humanistinėms vertybėmis. Tai buvo nepriklausomos laisvos Lietuvos kūrimo I-asis dešimtmetis, daug naujų vėjų švietimo srityje: didelis dėmesys etninei kultūrai, tautinėms tradicijoms, mokinių, tėvų ir mokytojų savivaldai, kuriama mokyklos atributika, mokyklinė uniforma. Vyko ir mokyklos renovacija: šiltinamos sienos, dedami nauji langai, rengiami tualetai, atnaujinta sporto salė. Vykdant pertvarką mokyklų tinkle, teko pakovoti, kad mokykla netaptų pagrindine mokykla. Pamenu, tuomet dėl to kreipėmės tiesiai į ministrą pirmininką Gediminą Vagnorių, kuris mums padėjo išsaugoti vidurinės mokyklos statusą.
– Jūsų direktoriavimo metu 5-oji vidurinė, kaip ir kitos Telšių mokyklos, keitė pavadinimą. Kaip vyko naujo vardo rinkimai? Kas galėjo pasiūlyti pavadinimų variantus?
– Pavaduotojos Vidos Urlovaitės iniciatyva vyko diskusijos dėl mokyklos vardo pakeitimo. Įvairius pavadinimus siūlė mokytojai, mokiniai, kol liko 4 variantai: Karaliaus Mindaugo, Karolinos Praniauskaitės, Prano Genio ir Džiugo. Balsavo visa mokyklos bendruomenė ir, regis, neapsiriko. Šis vardas ir šiandien skamba neblogai – mena mūsų legendinį milžiną, kuris simbolizuoja žemaičių stiprybę, jėgą.
– Knygoje „Atodairos“ minite, kad po renovacijos mokyklos mokinių skaičius išaugo – mokėsi 1100. Kuo dar „Džiugo“ vidurinė buvo patraukli telšiškių šeimoms, būsimiems mokiniams?
– Visų pirma, manau, kad mokykloje dirbo stiprus mokytojų kolektyvas, sugebėjęs užtikrinti geras sąlygas ugdytis, sklandžiai įgyvendinti profilinį mokymą 11-12 klasėms. Be to, mokykla garsėjo įvairiais neformalaus ugdymo būreliais, tradiciniais ir naujais renginiais, tokiais kaip: koncertai, parodos ir spektakliai tėvams, šokių konkursai „Šokim valsą, trypkim polką“, „Trijų kartų vakaronė“ ir kiti. Mokinių tautinių šokių kolektyvas garsino mokyklą respublikinėse dainų šventėse, Raudonojo Kryžiaus organizacija mezgė ryšius su švedų moksleiviais, daug laimėjimų pelnė sportininkai, literatai, buvo leidžiami laikraščiai „Pradinukas“, „Ant palangės“.
– Ar pritariate antikos laikų posakiui, kad mokykla yra gyvenimo mokytoja, kad joje mokinys gauna ne tik akademinių žinių, bet ir ugdo savo charakterį, asmenybę? Kokie jūsų buvusių mokinių lyderystės pavyzdžiai?
– Pritariu, kad mokykla – tai ne vien akademinės pamokos, joje verda gyvenimas: mokomasi bendrauti, pasakyti savo nuomonę, dirbti komandoje, atskleisti savo lyderystės gebėjimus, meninius ar sporto talentus.
Būtent mokykloje ugdomasi valia, kūrybiškumas, gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių. Prisimenu dvi aktyvias mokyklos prezidentes – Evą Rumbutytę ir Donatą Veliūtę. Tai puikus pavyzdys, kaip jau mokykloje brendo ryškios asmenybės, kurios šiandien pažįstamos daugeliui telšiškių: Eva Stonkevičienė – muziejaus „Alka“ direktorė, Donata Kazlauskienė – dokumentinių filmų autorė, žemaičių tarmės puoselėtoja, komunikacijos specialistė.
– Kokia veikla užsiimate šiandien? Ar domina šiuolaikinio švietimo idėjos ir problemos? Ko palinkėtumėte gimnazijos bendruomenei 50-ojo jubiliejaus proga?
– Išėjusi iš mokyklos, įsitraukiau į aktyvių senjorų gyvenimą, vadovauju „Bočių namams“, dalyvauju ansamblio, choro, dramos studijos „Talėja“ veikloje, nėra kada liūdėti. Domiuosi ir švietimu, stebiu, kaip stringa reformos, kaip sunku pokyčius ištverti mokiniams ir mokytojams. Todėl linkiu visai „Džiugo“ bendruomenei sveikatos, vienybės, pozityvios energijos, naujų idėjų ir kūrybiškumo, įveikiant visas kliūtis bei sėkmės darbuose.

III
Direktoriavimo pradžioje jis buvo vienas jauniausių Telšių rajono švietimo įstaigų vadovų, o šiandien jau solidus, du dešimtmečius vadovaujantis „Džiugo“ gimnazijai, visų gerbiamas ir mylimas direktorius Mindaugas Sabaliauskas. Tai saugios, šiuolaikiškos, atviros, solidarios, kūrybiškos bendruomenės lyderis, mokytojų bei mokinių motyvatorius, kuriam svarbi kiekvieno bendruomenės nario sėkmė.
– Ar niekada nesigailėjote, kad tapote mokyklos vadovu? Kokia buvo Jūsų, kaip direktoriaus, darbo pradžia?
– „Džiugo“ gimnazijos direktoriumi tapau 2003 m. rugsėjį. Per šį ilgą laikotarpį tikrai buvo įvairiausių minčių, tačiau pagrindinis mano veiklos variklis – prasmės pojūtis auginant ir skatinant jaunus žmones, kad jie ieškotų, tobulėtų, siektų tikslų, taptų asmenybėmis. O pagrindinis ugdymo(si) klausimas – kaip galiu padėti patirti sėkmę, pasiekti rezultatą, tapti stipresniam.
– Kokie jūsų vadovavimo mokyklai metai įsiminė labiausiai? Gal išskirtumėte ryškiausius etapus?
– Mokykla per savo gyvavimo laikotarpį patyrė labai daug įsimintinų akimirkų ir įvairiausių gražių veiklų, todėl sunku kažką išskirti. Tik kaip atskaitos tašką norisi paminėti 2011 metų pabaigoje oficialiai gautą žinią, kad mūsų mokykloje vidurinio ugdymo programa yra akredituota ir nuo tada jau turime teisę vadintis gimnazija. Taip pat norisi pasidžiaugti ir visai neseniai vykusio išorės audito išvadomis apie pažangos siekius užtikrinančią gimnazijos bendruomenės lyderystę, prasmingus ryšius, kurie padeda siekti veiklos tobulinimo tikslų; pozityvų mokytojų profesionalumą, kuris skatina mokinių ir jų tėvų pasitikėjimą mokykla, o mokinių ir mokytojų tarpusavio pasitikėjimu grįsta kultūra tampa mūsų gimnazijos išskirtiniu ženklu. Tai didžiulis visos gimnazijos bendruomenės nuopelnas.
– Iš kur semiatės lyderystės idėjų? Kokiais principais, metodais vadovaujatės savo darbe?
– Sutarti ir susitarti su kitais, mano nuomone, yra didžiausias vadovo iššūkis, nes lyderis veda kitus. Aš galiu aiškiai žinoti tikslą, būti ambicingas ir motyvuotas, bet kas iš to, jei nieko nėra šalia? Jei tavimi nepasitiki, tavęs neseka. Tik kai esame gerame santykyje su žmonėmis, galime pasiekti rezultatų. Jei mokyklos bendruomenės nariai jausis saugūs, nebijos rizikuoti, tai pajėgs kelti ir spręsti svarbius su mokyklos gyvenimu susijusius klausimus. Lyderiui ne tik reikia rūpintis darbais ir žmonėmis, bet ir gebėti matyti „už kampo“, ir numatyti veiksmų eigą, ir suprasti kontekstą, kad galėtų priimti tinkamiausius sprendimus.
– Kokiais „Džiugo“ gimnazijos pasiekimais, darbais ar projektais labiausiai didžiuojatės ir kasmet apie tai pasakojate progimnazijų aštuntokams – būsimiems devintokams?
– Pagrindiniai gebėjimai, kurie yra aktualūs šiuolaikiniame gyvenime, ir yra akcentuojami ugdymo procese: informacinis raštingumas, kompleksinis problemų sprendimas, kūrybiškumas, gebėjimas bendradarbiauti, polinkis padėti kitiems ir t.t. Tačiau svarbiausiu veiksniu, lemiančiu ugdymo kokybę, išlieka Mokytojas. Mokytojas, kuris yra labiau ne žinių šaltinis, o einantis drauge su savo mokiniais ir atskleidžiantis geriausias jų savybes. Noriu pasidžiaugti, kad tokių Mokytojų nemažai yra ir mūsų gimnazijoje. Mes, be įprastinių ugdymo(si) veiklų gimnazijoje, organizuojame Bendruomeniškumo bėgimą palei Masčio ežerą, Kraujo donorystės akcijas, nuostabius kalėdinius rytmečius, mokinių ir mokytojų piknikus parkelyje šalia gimnazijos. Taip pat turime stipendijų fondą aktyviausiems gimnazistams, net šešis Olweus mokyklos sertifikatus, kurie įrodo, kad laikomės prieš patyčias nukreiptų principų. Taip pat Pyragų dienos surinktas lėšas pervedame įvairiems paramos ir labdaros fondams. Na, ir atskiro paminėjimo verta mūsų šaunioji gimnazijos moksleivių prezidentūra su įvairiausiomis veiklomis ir įgyvendinamomis idėjomis.
– Jau buvo paskelbta, kad kitais metais numatytos lėšos gimnazijai atnaujinti. Kokie darbai bus atliekami, kokios ugdymo sąlygos pagerintos?
– Visai neseniai baigėme tarptautinį Erasmus+ projektą „Footprints in Europe“ bei projektą „Kokybės krepšelis“, finansuojamą iš Europos socialinio fondo lėšų. Dabar gimnazija dalyvauja švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ projekte, pagal kurį mokykloje bus įrengtas STEAM kabinetas bei keltuvas žmonėms su negalia, taip pat vyks daug įvairių veiklų lyderystės, STEAM ugdymo bei tarpusavio tinklaveikos srityse. Vis garsiau kalbama, kad yra ruošiamas visos gimnazijos kapitalinio remonto modernizavimo planas pagal universalaus dizaino principus ir, norisi tikėti, kad greitu laiku mūsų gimnazija bus iš pagrindų atnaujinta.
– Kaip ilsitės po sunkių darbo dienų? Kas padeda atgauti jėgas ir likti jaunatviškam, energingam?
– Jau beveik trisdešimt metų mano vienas iš maloniausių laisvalaikio užsiėmimų – bitininkavimas. O pastaruoju metu prisidėjo dar ir audioknygų klausymas.
– Ko palinkėtumėt gimnazistams ir visai „Džiugo“ bendruomenei 50-mečio proga?
– Naudodamasis proga, kviečiu visus atvykti į mūsų gimnazijos jubiliejinį renginį gegužės 31 d., kuris prasidės 14 val. mokykloje, po to 16 val. tęsis Katedroje ir 17 val. vyks iškilmingas šventinis renginys Telšių kultūros centre. Linkiu visiems džiugaus ir prasmingo laiko drauge su „Džiugo“ gimnazija!
– Dėkoju už pokalbį.

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.