Praėjusį sekmadienį Telšių centre buvo galima pamatyti Ukrainos vėliavų ir žmonių, vilkinčių lietuviams neįprastą aprangą – ilgarankovius marškinius, ties krūtine išsiuvinėtus vadinamosiomis vyšivankomis. Emigrantų iš Ukrainos mūsų šalyje būta ir anksčiau, bet ypač jų padaugėjo po Rusijos pradėto visos Ukrainos puolimo 2022 metų vasarį. Nemaža dalis tada atvykusiųjų – karo pabėgėliai.
Stasys Katauskas
Padeda, kuo gali
Pasak Telšių rajono savivaldybės mero Tomo Katkaus, mūsų rajone šiuo metu gyvena apie 300 ukrainiečių. Rugpjūčio 24 dieną minima Ukrainos valstybės nepriklausomybės diena. Šios dienos paminėjimo renginiai 12 val. prasidėjo Telšių katedroje, kur aukotos šv. Mišios už Ukrainą. 13.30 val. nuo Katedros aikštės pajudėjo solidarumo su Ukraina eisena iki Nepriklausomybės aikštės, kur vyko ukrainiečių šventės paminėjimo koncertas. Eisenoje ir koncerte dalyvavo Mažeikių V. Klovos muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“ (vadovas Kęstutis Dvaržeckis). Keletą ukrainietiškų dainų padainavo nuo 2022-ųjų Telšiuose gyvenanti dainininkė Inesa iš Zaporižės. Natūralu, kad į mūsų mieste vykusius renginius atvyko ir ukrainiečiai iš kitų aplinkinių miestų, pirmiausia iš Plungės.
Karo pabėgėliams iš Ukrainos mūsų mieste padeda Telšių vyskupijos „Caritas“, veikia paramos ukrainiečiams grupė „Telšiai su Ukraina“. Padeda ir Savivaldybė. Pasak T. Katkaus bei vicemero Almanto Lukavičiaus, vien per šią kadenciją Savivaldybė Ukrainai perdavė 15 suremontuotų automobilių. Nemažai telšiškių aukoja ir įvairiems paramos Ukrainai fondams.
Dešimt karo metų
2022-uosius vadinti rusų agresijos Ukrainoje pradžia būtų klaidinga. Karą į šią šalį rusai atnešė dar 2014-aisiais, kuomet, pasinaudodami Ukrainoje kilusia politine suirute, neteisėtai aneksavo Krymo pusiasalį ir įsitvirtino dalyje Donbaso regiono rytinėje šalies dalyje. Bandymus užimti dar daugiau teritorijų, prisidengiant neva vietos sukilėliais, tada pavyko sustabdyti ir stabilizuoti fronto liniją. Būta didelių mūšių, kuriuos ilgainiui užgožė vėlesni įvykiai. Bet būtent tada nutiko vadinamasis Ilovaisko katilas, būtent tada išgarsėjo ukrainiečių „kiborgais“ pavadinti Donecko oro uosto gynėjai, beveik pustrečio šimto dienų neleidę priešui iki galo užimti šio strateginio objekto. 2014-ųjų vasarą pasaulį sukrėtė ir rusų virš okupuotų Ukrainos teritorijų numuštas keleivinis Malaizijos oro linijų lėktuvas MH-17. Tada žuvo 283 keleiviai ir 15 įgulos narių. Vėliau, nors karas, kuriame reguliariai žuvo žmonės, tęsėsi, apie jį imta kalbėti mažiau ir pasaulis įprato šio karo „nepastebėti“.
2022 metais Rusija pradėjo tik naują karo etapą, iš trijų pusių puldama jau visą Ukrainos teritoriją. Ukrainiečiams, laimė, pavyko atsilaikyti ir išstumti okupantus iš kai kurių laikinai prarastų teritorijų, nors priešas iki šiol kontroliuoja apie penktadalį Ukrainos žemių. Tačiau būtent tada keli milijonai žmonių buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas ir ieškoti prieglobsčio svetur. Būtent tada išaugo karo pabėgėlių srautai iš Ukrainos. Nemažai šios tautos atstovų laikinai apsigyveno ir mūsų krašte.
Šventė su liūdesio šešėliu
Olena ir jos dukrelė Ana sakosi atvykusios iš Plungės. Jas kalbinau Telšių katedros šventoriuje po šv. Mišių, aukotų už taiką Ukrainoje. Ana, simpatiška iš pažiūros kokių 8 metų mergaitė, laisvai kalba lietuviškai. Olena stengiasi kalbėti, viską supranta, bet pasakyti, ką norėtų mūsų kalba, dar sunkiai sekasi. Abi jos iš Černihivo, miesto Šiaurės Ukrainoje, netoli Baltarusijos sienos, per kurį rusų kariuomenės daliniai 2022-ųjų vasarį-kovą mėgino veržtis į Kijivą. Olena pasakoja, kad su dukrele apie pusantros savaitės reguliariai turėjusios slėptis rūsiuose nuo oro atakų. Tų pačių metų balandį ir atvyko į Lietuvą.
Dar dvi pašnekoves Jeleną ir jos kokių 10-ies metų dukrelę Sofiją pakalbinau jau Katedros aikštės papėdėje. Abi iš Kijivo. Lietuvoje – irgi nuo 2022-ųjų. Lietuviškai laisvai kalba ne tik mergaitė, bet ir jos mama. Abi pasipuošusios ukrainietiška simbolika, besiruošiančios dalyvauti solidarumo su Ukraina eisenoje. Lietuviškai laisvai kalbėjo ir priėjęs Ivanas. Tiesa, jis Lietuvoje jau seniai. Plungėje vyras sakėsi gyvenąs jau 30 metų, tad ir žemaitiškai galįs pašnekėti.
Žiūrint į šiuos žmones, į Ukrainos simbolius jų aprangoje, moterų ir mergaičių šukuosenose, į tai, kad grupelė ukrainiečių susirinko į vieną būrį Žemaitijos sostinėje paminėti savo šalies šventę, buvo nesunku pajusti tam tikrą ore tvyrantį liūdesį. Taip, pasibaigus trumpoms kalboms, žmonės tarsi buvo sustoję į ratelį, skambant Inesos dainoms tarsi šoko, veidus nušvietė viena kita šypsena. Bet buvo akivaizdu, kad visai kitaip tai atrodytų, jei ne karas jų šalyje. Ir juk vienas Dievas težino, kiek dar tas karas tęsis, kada ir kuo baigsis.
Todėl svarbu suprasti, kad ukrainiečių skausmas neturi būti laikomas mums svetimu. Nes vienas Dievas težino, ar mūsų pačių žemės jau netryptų purvini rusiški batai, jei ne Ukraina. Kad taip nenutiktų, privalome ne tik patys stiprinti savo šalį ir Lietuvos kariuomenę, bet ir remti ukrainiečių kovą. O padėti nuo rusų nešamos mirties prieglobsčio pas mus ieškantiems žmonėms yra mažiausia, ką galime ir turime padaryti.
Leave a Reply