Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas žinomas ne tik kaip profesionalus gintaro juvelyras, bet ir kaip pokario rezistencinių kovų ir jų dalyvių tyrinėtojas mūsų krašte. O kur dar kiti jo originalūs sumanymai, ypač žemaitiškos-japoniškos sodybos sukūrimas, kurios svarbiausi eksponatai šiuo metu praeivius pasitinka prie gatvės.
Algirdas Dačkevičius
Gintaro darbai pasklido po pasaulį
Jau esame rašę, kad Alfredas Jonušas yra surengęs Lietuvoje ir pasaulyje 25 juvelyrikos parodas. Jo darbai eksponuoti Anglijoje, Belgijoje, Indijoje, Bangladeše ir kitose užsienio šalyse. 1992-1993 metais, dirbdamas juvelyru Norvegijoje, A.Jonušas pelnė tarptautinį juvelyro sertifikatą, vėliau jo kūrinių paroda suorganizuota JAV Columbus miesto „Juodojo arklio“ galerijoje.
Žemaičio juvelyrikos darbų buvo užsakiusi ir Lietuvos prezidentūra, iš kurių bene svarbiausias – Popiežiui Jonui Pauliui II. Dalyvaudamas JAV „Smithsonien“ festivalyje, A.Jonušas demonstravo ne tik gintaro apdirbimą, bet ir atvežė iš Žemaitijos dovaną – gintarinius „Baltuosius rūmus“. Jo įspūdingą kūrinį „Gintaro kelias“, vykstant parodai Vilniuje, įsigijo Indijos verslininkas. Žemaičių atmintyje gyva gintarinė Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia, padovanota dvasininkams.
Šiandien, kai demokratinio pasaulio akys nukreiptos į rusų karo niokojamą Ukrainą, negalima pamiršti kilnaus žemaičio gesto šios šalies ambasadai Vilniuje. Dar iki 2022-ųjų rusiškosios invazijos į Ukrainą lietuviams draugiškiems kaimynams – ukrainiečiams – jų Vasario revoliucijos penktųjų metinių proga telšiškis sukūrė ir nuvežė ukrainiečių ambasadai dovaną – gintarinę saulėgrąžą. Toks sumanymas kilo neatsitiktinai. Dar būdamas studentas, 1964 metais jis vyko į Krymą, dabar Rusijos okupuotą, ir pakelėje grožėjosi didžiuliais žydinčių saulėgrąžų laukais. Tuomet patirtas įspūdis buvo toks stiprus, kad juvelyrą nepaleido tol, kol jo neįprasmino gintare.
Telšiškis Žemaitijos sostinę ir šiandien garsina Palangos gintaro muziejuje, kur surengė net septynias autorines parodas. Tiek, ko gero, nieks iš Lietuvos gintaro juvelyrų nėra surengęs. Prasminga, kad šiame muziejuje veikia nuolatinis A. Jonušo kūrinių stendas. Kas vyksta į Palangą, gali pasigėrėti talentingo žemaičio darbais.
Rezistencinių kovų peripetijose
Jau minėjome, kad A. Jonušas tyrinėja rezistencinių kovų ir jų dalyvių dokumentinę medžiagą, yra sukaupęs laisvės kovotojų atsiminimų. Jis trejetą metų aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir yra išvertęs iš rusiškų Telšių slaptųjų KGB dokumentų 1944-1948 metų medžiagą apie Lietuvos laisvės kovotojus mūsų krašte.
Perskaitęs „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Telšių rajono savivaldybės publikuotą straipsnį „Telšių rajone archeologai atkasė partizanų vadavietę“, jis turi patikslinimų.
Pirmiausia, minimu laikotarpiu partizanams vadovavo ne Povilas Bagdonas-Atlantas, o Stasys Beniulis-Senelis. Povilas Bagdonas „Šatrijos“ rinktinės vadu buvo paskirtas tik 1953 metais.
Pasak A.Jonušo, straipsnis įdomus, tačiau jis norėtų papildyti, jog Povilas Bagdonas garsėjo kaip ypatingai sumanus bunkerių statytojas, sugebėjęs juos puikiai užmaskuoti. Straipsnyje minimas bunkeris buvo būtent toks – į jį buvo galima įeiti, patekus į pirties vidų ir sienoje išritinus didžiulį akmenį. Tam buvo naudojami gaterio pjūklai. P.Bagdonas A.Jonušui pasakojo, jog, sulindus į bunkerį ir užsiritinus akmenį, ryšininkai arba rėmėjai vėliau suodžiais užtepdavo pajudinto akmens pakraščių žymes.
Kartą po bunkerio vietos išdavystės surengta stribų apsiaustis. P.Bagdonas A.Jonušui pasakojo, jog tuomet bunkeryje slėpėsi 4 vyrai. Stribai, ieškodami slėptuvės, žemę badė „šampalais“, bet šie atsimušdavo į akmenis, mat bunkeris buvo stropiai apsaugotas. O išgelbėjo atsitiktinis kito pravažiuojančio ginkluoto stribo pasirodymas. Jis palaikytas partizanu ir nušautas. Po to šis bunkeris buvo paliktas, partizanams išeinant pro atsarginį išėjimą.
Minimas bunkeris buvo ne pirmasis P.Bagdono statinys. Virvytės upės skardyje, praleidžiant frontą, jis buvo pastatęs laikinąjį bunkerį. Dar vieną bunkerį sumanus partizanas buvo pastatęs netoli Virvytės upės, brolio Kazimiero Bagdono-Gluosnio žemėje.
Tai tik dalis įdomios pokario istorijos, apipintos partizanų sumanumu ir rizika, siekiant gudrumu ir kova įveikti priešus. Apie tai A.Jonušas galėtų ilgai pasakoti.
Leave a Reply