Iš knygos „Žvaigždės Telšių padangėje“
Antanas Savickis
Sankt Peterburgas. Vyresniojo kriminalisto kabinete sučirškė telefonas. Kazimiras Navickis pakėlė ragelį.
„Kapitone! Popierius į seifą! Bėgte pas mane,“ – įsakė valdybos viršininkas generolas majoras Ivanas Osinas.
Sekretorė mašininkė Rita Andrejeva net pakilo iš už rašomojo stalelio.
„Kapitone, generolas laukia jūsų“, – ir pravėrė duris į viršininko kabinetą.
„Sėskite, budintis viršila pranešė, kad greit para, kaip prie Žiemos rūmų žmogus miega mašinėlėje. Šį rytą bandė žadinti… Į stuksenimą mašinos stiklan – nereaguoja. Gal miręs? Mašinėlė kukli – „Mini Kooperis“. Sutikslinome registracijos numerius. Mašina priklauso vienam iš Rusijos milijonierių – Viktorui Protapovui, kuris su sūnumi stato gyvenamuosius namus mieste prie Nevos, šalies sostinėje. Skambinau sūnui. Jis pasakė, kad jau para, kaip tėvas negrįžo į namus… Prieš valandą žadėjo atvažiuoti prie Žiemos rūmų. Pakalbink jį. Gal man visko nepasakė. Kapitone, paimkite trečiąją operatyvinę grupę. Medikams pranešiau, jie jau vyksta.“
Aikštelėje prie Žiemos rūmų atsarginio išėjimo neišvaizdi mašinėlė, ir ant vairo palinkęs žmogus… Specialistai greitai ją atrakino. Kiekvieną „sprindį“ fotografuoja, daro pirštų atspaudus. Atvažiavo medikai… Netrukus gydytojas Viktoras Frolovas pasakė: „Pilietis nunuodytas. Durta su užnuodytu durklu į ranką, jį tuoj pat ištiko šokas, per penkias minutes žmogus mirė. Apie nuodų rūšį sužinosime detaliau, kai ištirsime numirėlį… Kai tik baigs kriminalistai, mes jį pasiimsime“.
Pasirodė multimilijonieriaus sūnus. Jis pasakė: „Tėvas užsidegė idėja pirki stebuklingą paparčio žiedą. Pasak legendų, jis prailgina gyvenimą. Iš ko pirks ir kada – nesakė. Tik prasitarė – gali tekti važiuoti į Novgorodą. Kai vakar negrįžo į namus, tai pagalvojau, kad jis ten išvykęs.“
Kriminalistai nustatė, kad žmogžudys buvo iš anksto gerai pasiruošęs: mūvėjo guminėmis pirštinėmis, nes neliko jokių pėdsakų, po dūrio išjungė mašinos signalizaciją, negyvėlį paguldė kniūbsčią ant mašinos vairo (iš šalies žiūrint, žmogus ilsisi, miega), susirinko jam reikalingus daiktus, užrakino mašiną ir dingo. Nei piniginės, nei banko kortelių jis nelietė.
Kapitonas Kazimiras Navickis išsiaiškino, kad mirties dieną verslininkas iš savo sąskaitos pervedė milijoną rublių. Kam? Bankas nesako, tai jų paslaptis. Pareikalavo pagal galiojančias tvarkas oficialiai patvirtintų dokumentų…
Kiek vėliau, beieškodamas informacijos apie stebuklingą paparčio žiedą, Sankt Peterburgo universitete Kazimiras gavo Stepano Sidarovo knygelę „Šimtamečių kaimas“. Knygelė išleista dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1910 metais, tiražas – „ašaros“, tik 700 egzempliorių. Universitete ji ir teišliko. Tas kaimas – Oskui, Novgorodo gubernijoje – dabar srityje. Joje parašyta ir apie „stebuklingą paparčio žiedą“.
Aš Oskui kaime buvau buvęs du kartus: šimtamečiai man nerūpėjo, žmogžudžio neieškojau, mano apsilankymo tikslas buvo kitas.
Oskui kaimas suremtas miške, beržyne. Namai pastatyti iš rąstų. Apkalti lentelėmis. Iš rąstų sudėti ūkiniai pastatai, tvartai. Prie kiekvieno būda ir šuva, tampantis grandinę. „Šuva!“ – gal nesupyks, kad jį taip pavadinau. Iš tikrųjų „šuva“ – prijaukintas vilkas. Kaimas pradėtas statyti XVIII a. Tai – sentikių kaimas. Tik dvi tokias gražias gyvenvietes gyvenime mačiau: Estijoje, Pernu rajone – Edasi ir antrąją – Oskui. Visas kaimas įsikūręs palei Oskai upę. Vėliau Prokapas pasakys, kad ne prie gyvenvietės reikia sodinti parką, bet pati gyvenvietė turi būti parke!
Iš šiaurės ir vakarų kaimą globoja miškai, iš rytų – pelkės. Tūkstančiai hektarų.
Kai vietiniams pasakiau, kad norėčiau pirkti šuniuką. Visi, it susitarę: „Geriausius šuniukus veda Prokapo kalė. Jo namas. papuoštas baltais medžio raižiniais, žirgeliais.“
Įžengęs į prieangį, nusiaviau batus, kambaryje – kampe išpuoštas Marijos paveikslas, dega lampada. Nusilenkiau. Šis mano judesys patiko šeimininkui. Susipažinome. Ištiesęs delną, pasakė: „Prokapas“. Jam papasakojau apie savo vizito tikslą. „Pavėlavote! Pardaviau keturis šuniukus, žmonės iš anksto užsisako. Teks laukti kitų metų. Mažesnių nelaikome – papjauna vilkai. Čia daug jų bastosi, nes aplinkui miškai, pelkės. Yra vietų, kur dar nėra įžengęs žmogus. Užklysta ir meškos.“
Pastebėjau, kad Prokapą domina mano odinė striukė. Jo pasiteiravau: kokio dydžio rūbus nešioja, koks jo ūgis ir pasakiau, kad kitais metais atvažiuosiu ir striukę atvešiu.
„Mano dydis 52. Pas mus tų striukių ir su žiburiu nerasi“, – pasakė jis. Aš šeimininkui: „Išmainysime naminę pelę į laukinę: jums striukė, man – šuniukas.“
Sukirtome delnais.
1989-ieji… Šiaulių rajono melioratoriai jau antrus metus pluša Novgorodo srities Čiudovo rajone, tiesia kelius. Rusų: kuras, tepalai, medžiagos ir pinigai, lietuvių: technika ir darbščios rankos. Šiauliečiai pradėjo tiesti kelią Oskui-Šarja-Otaka.
Vėl aplankiau Prokapą, uždėjau jam ant pečių odinę striukę… Namų šeimininkas susigraudino: „Laikiau jūsų šuniuką, bet kai paskambinote, kad nebeimsite – pardaviau. Tada pagalvojau: „nuplaukė“ mano striukė! Užmokėsiu rubliais.“
Prokapą nuraminau, sakydamas, kad nereikia man rublių. Tai bus dovana.
Visą pusdienį praleidau pas sentikį. Jis tapo atviresnis. Pasikalbėjome ne tik apie šunis.
„Man – 114 metų. Sveikata nesiskundžiu. Kurą žiemai pasiruošiu pats, karvei šieną taip pat. Kai iškyla kokia problema – padeda kaimynai, vaikai. Mūsų kaimo kiekvienoje troboje gyvena po šimtametį. Mano brolis Fiodoras įsikūręs kitame kaimo gale, jau mina 138 pavasarį. Mes nesigarsiname, nes užplūs laikraštininkai, įvairaus plauko mokslininkai… To ilgaamžiškumo priežastys kelios… Kur mes gyvename? Gamtos rojuje. Nė vienas mūsų kaimo vyras nerūko, nevartoja alkoholio, negeriame kavų ir parduotuvėse pirktų arbatų. Jas užsiauginame, prisirenkame miškuose, pievose. Nesikaitiname pliažuose. Savo upėje tik nusiprausiame, o maudomės: ir žiemą, ir vasarą – tik pirtelėje, vanojamės beržine vantele. Kasdien meldžiamės, pasninkaujame. Parduotuvėje neperkame ir duonos, kepame savo, grūdus užsiauginame be chemikalų. Derlius mažesnis, bet produktas grynas. Sava mėsa, pienas. Laikau karvelę, du paršus, vištų, žąsų. Ištisus metus valgau spanguolių ir bruknių uogas, grybus ir riešutus. Taip pat papartynų dovaną. Papartynai… Kiekvienas jų per šimtą metų užaugina vieną žiedelį. Jis nepanašus į rožę ar leliją. Tai delno dydžio šviesiai salotinis lapelis. Jį rasti labai sunku. Visą amžių braidau po papartynus, esu radęs tik du lapelius, vieną (jau buvau 70 metų) sugėriau pats, antrąjį atidaviau žmonai Marijai. O ji žiedelį padovanojo mūsų cerkvės šventikui.
„Paparčio žiedo“ ieškojimas – varginantis darbas: kiekvieną stumburį turi pasilenkęs apčiupinėti. Kitaip žiedelio gali nepastebėti, nes spalva nedaug tesiskiria nuo tėvų. O tų paparčių šimtai, tūkstančiai. Pirmąjį žiedelį radau atsitiktinai: prieš savaitę tuo taku buvau praėjęs. Kiekvieną augalėlį apčiupinėjęs ir staiga – matau jį – šviesiai salotinį lapelį. Kiek džiaugsmo!
Tą salotinį lapelį vakare užpili litru vandens. Rytą ir per dieną vandenį išgeri. Vakare vėl užpili… Tai darai penkis vakarus. Be akinių matyti, kaip lapelis mažėja. Penktąjį rytą gėlelės jau nebėra. Ji baigia tirpti. Gamtoje gėlelė bujoja mėnesį, po to pagelsta, sudžiūsta, subyra. Daug metų po papartynus vaikščiojau, o žiedelius radau tik du. Rasti jį didžiulė sėkmė ir laimė. Ir kiti broliai ieško ir randa. Vieni patys sugeria, kiti – parduoda už didžiulius pinigus. Kristus yra perspėjęs, kad ne piniguose laimė, laimingesni – beturčiai. Arba tie, kurie turtais pasidalina su vargšais broliais? Kartais susimąstau: koks čia skirtumas, ar pas Dievą išeisi šimto metų, ar šimto penkiasdešimties. Gamtoje viskas turi pradžią ir pabaigą. Ne rytoj, ne poryt, bet išauš tokia diena, kuri ir mūsų žemelei bus paskutinė.“
Žmonių ilgaamžiškumas domino ir domina visas tautas. Vokietijoje šitame bare gilią vagą buvo išvaręs medicinos profesorius Kurtas Verneris. Knygelė „Šimtamečių kaimas“ į jo rankas papuolė prieš pat hitlerinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Profesorius į Rusiją vyko kartu su Šiaurės armija. Užimta Ryga, Talinas, Pskovas, Novgorodas. Dar truputėlis pastangų, ir Oskui kaimą okupuos hitlerininkai. Nepavyko, pritrūko jėgų. Sutrukdė Volchovas ir Oskuja, didžiuliai miškai, pelkės. Kiekvieną rudenį ir pavasarį išsilieja upės, apsemia tūkstančius hektarų žemių. Nei perbristi, nei perplaukti. Čia apkasų neiškasi, patrankos nepastatysi. Abi kariaujančios pusės pasitraukė į kalvas. Kaimai liko „niekieno žemėje“, jie nematė karo. Vienas iš jų – Oskui kaimas.
„Buvome atkirti nuo pasaulio. Per ilgus karo mėnesius matėme tik tris vokiečius ir nė vieno raudonarmiečio. Tai buvo taikūs vokiečiai. Neplėšti jie atėjo, o pasisemti žinių. Atėjo dieną prieš dvyliktą, atėjo profesorius (jo pavardę pamiršau), vertėjas ir kareivis apsaugai. Profesorių domino mūsų kaimo šimtamečiai. Jam papasakojau tą patį, ką ir jums, tik be baigiamosios dalies. Nė žodžio apie „paparčio žiedą“. Apsimečiau, kad nežinau ir negirdėjau. Nors profesorius apie gėlelę klausė net tris kartus.
Marija išvirė raugintų kopūstų sriubos su amerikoniškais kiaulienos konservais ir bulvių su mundurais (prieš tai savaitę kroviau beržines malkas Leningradui, tai davė po du kepaliukus duonos, kilograminę dėžutę mėsos konservų „Svinaja tušonka“, machorkos pakelį).
Jau temo, kada svečiai pakilo. Profesorius Marijai padovanojo gintarinę apyrankę, man – bloką prancūziškų cigarečių. Vokiečius lydėjau porą kilometrų. Profesorius prasitarė: „Mes nebesusitiksime. Už mėnesio, kai viskas užšals, Raudonoji armija puls!“. Atsisveikindamas perspėjau, kad laikytųsi dešinės pusės, eitų Volchovo pakraščiais. Toliau, bet saugiau. Pasukę kairėn, gali numaklinti į pelkes, paklysti.“
Už dviejų dienų kapitonas Kazimiras Navickis iš banko gavo pranešimą, kad milijonas buvo pervestas Novgorodo bankui. Kam? Ir vėl tyla. Reikia naujų derinimų. Perskaitęs knygelę „Kaimo šimtamečiai“, kriminalistas susimąstė: tikriausiai, kad „paparčio žiedą“ pardavė Oskui kaimo gyventojas. Kuris? Apklausdamas juos, nieko nesužinosi (sentikiai moka laikyti liežuvį už dantų). Reikia ieškoti kito kelio. Sentikiai – labai dievobaimingi. Reikia kreiptis pagalbos į cerkvės šventiką. Gal neatsisakys padėti. Taip ir padarysiu…
Visus apylinkės vyrus (nuo 16 metų) surinko cerkvėje. Papasakojo, kas nutiko Sankt Peterburge, paprašė jų pagalbos. Popas rėžė tiesiai: „Negi už rublį parduosime sielą. Kuo tada mes skiriamės nuo Judo? Kristus dovanojo „paparčio žiedą“, o mes… Nereikalauju garsaus nuodėmės išpažinimo, pakaks jeigu man pasakysite į ausį, apie ją niekas nesužinos!“
Ėjo vyrai prie šventiko ir kažką šnibždėjo į ausį. Pasibaigus eitynėms, popas kapitonui pasakė: „Vienas vyras rado gėlelę ir už pusę milijono rublių pardavė vienam iš rajono vadovų. Kam? Konkrečiai negaliu garsinti kuriam. Gal dabar bus lengviau ieškoti?“.
Kitą dieną atėjo atsakymas iš banko: milijonas buvo pervestas į septyniasdešimtmetės Alos Koloskovos sąskaitą.
Kriminalistas vienas nesiryžo baigti operacijos, nutarė derinti su generolu.
Išklausęs kapitono pranešimą, Ivanas Osinas pasakė: „Moteris – širma. Kas už jos slepiasi? Jos sūnus Fiodoras Koloskovas – Oskui ir gretimų kaimų seniūnas. Jis ir bus žmogžudys. Tuoj pat „pakeliate“ budinčiąją grupę ir vykstate į Novgorodą, areštuojate Fiodorą Koloskovą.“
Išvykstant namo, Prokapas tarė: „Esate dar jaunas, galite dar eiti paparčio žiedo ieškoti. Į pirmą žygį palydėsiu, parodysiu kur… Pas mane gyvensite. Gal laimė nusišypsos?!“
