Simonas Daukantas buvo svarbus lietuvių tautinio atgimimo lyderis, kuriam priklauso reikšminga rolė, formuojant lietuvių identitetą ir tautinę savimonę. Jo darbai, ypač kalbos ir istorijos puoselėjimas, tapo pagrindu, ant kurio ir gūdžiausiais laikais buvo kuriama laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėja, kuri šiandien, minint jos laisvės 35-metį, yra gyva ir stipri. Jis 1850-1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Įdomu tai, kad, prabėgus 160 metų po genealaus istoriko ir rašytojo mirties, Telšių krašte atsirado naujų aplinkybių, paskatinusių vėl prisiminti Simoną Daukantą.
Algirdas Dačkevičius
Nežinomo skulptoriaus biustas garsiam žemaičiui
Žinomas Lietuvoje gintaro meistras ir kraštotyrininkas Alfredas Jonušas saugo originalų Simono Daukanto biustą. Ant jo užrašyta S.Daukanto pavardė, tačiau joje N raidė netaisyklinga, tarsi būtų apversta „aukštyn kojomis“. A.Jonušas mano, kad tai ne serijinis darbas, nes su klaidingai parašyta raide jis nebūtų dauginamas. Biustą apvertus, apačioje matosi įrėžta data: „24/XII – 1935“. Šį biustą A.Jonušas įsigijo apie 1980 metus iš kolekcininko Antano Griciaus, gyvenančio Sedoje.
Kraštotyrininkas biustą parodė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriui Osvaldui Neniškiui, taip pat kitiems šio fakulteto skulptoriams, kurie pastebėjo, jog tai profesionalaus autoriaus darbas. Galbūt net Juozo Zikaro, nes garsus skulptorius gyveno 1861-1944 metais. Tačiau viską tiksliau galėtų atskleisti meno kūrinio autentifikacijos ekspertizė. Tai procesas, kurio metu vertinama kūrinio kilmė, autentiškumas, amžius, technika ir autorius. Gali būti atliekama įvairių tipų analizės, įskaitant chemines, fizines, menines ir istorines, siekiant patvirtinti kūrinio vertę ir istoriją.
Šiemet 85-ąjį gimtadienį švęsiantis Telšių miesto Garbės pilietis Alfredas Jonušas pastebėjo, jog jam gyvenimas nešykšti atradimų, įvairių siurprizų ir malonių sutapimų. Jo šviesaus atminimo mamos pavardė buvo Stanislava Jonušienė – kaip ir Simono Daukanto motinos. Bet svarbiausia žinia visiems vaikams, kaip reikia gerbti savo motinas, yra Simono Daukanto pavyzdys. Skuodo rajono Lenkimų bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi istoriko motina, antkapio akmenį parūpino ir tekstą su savo šeimos gyvenimo faktais iškaldino pats Simonas Daukantas. Akmuo buvęs kaldintas Petrapilyje: paminklas atsiėjęs 103 rb., kurį iš Liepojos trys arkliai vežė dvi dienas. O į vežimą jį įkelti galėjo tik aštuoni vyrai. Rausvo granito plokštėje iškalti šie žodžiai (rašyba dabartinė): „Čia ilsis Dievuje užsnūdusios Kotryna Odinaitė pirma Stanislovienė Janušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto, regėjo ir kentėjo didžius vargus, rūpesnius savo amžiuje, metuose 1795 m. buvo gausiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir trimis dieveriais. Dievas jai buvo davęs penkias dukteris ir du sūnu, regėjo savo vaikų vaikus. Turėdama 90 metų amžiaus savo, perskyrė su šiuomi svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingomis ir išmintingos motinos minavonei tą akmenį padėjo“.
Simono Daukanto pėdsakais
Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius habilituotas daktaras Giedrius Subačius, gilindamasis į akademiko Vytauto Merkio studiją, skirtą S.Daukantui, atkreipė dėmesį, kad autorius nurodo, jog pirmosios žemaitiškos-lietuviškos istorijos autorius 1859-1861 m. gyveno pas Liudviką Vambutą, bet nemini, kur būta jo bajoriškosios gūžtos. G.Subačius paprašė šią problemą padėti išgvildenti Vilniaus universiteto profesorės habilituotos daktarės, besigilinančios į bajoriškąją kultūrą, Tamaros Bairašauskaitės. Ji nustatė, kad L.Vambutas gimė Luokėje, o vėliau gyveno netoli Telšių, Kalnėnuose. G.Subačių domino, gal dar žinoma, kur stovėjo jo dvaras. Atrodė, kad užduotis nesudėtinga. Deja, paieškos iš pradžių buvo gana nesėkmingos. Bet rankų nenuleido Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas istorikas Povilas Šverebas, į paiešką pasitelkęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausiąją redaktorę Astą Miltenytę ir gausų būrį kitų talkininkų.
P.Šverebas prisimena, kad dar 1999 metų rudenį netikėtai sulaukė svečio iš Varšuvos Gerardo Dowkontto, kuris su antros kartos pussesere Daina Gineitiene ieškojo savo prosenelio gydytojo generolo Jurgio Petro Daukanto dvarelių – Tiškuose (Mažeikių r.) ir Dadotkuose (Telšių r.). P.Šverebas pirmąjį dvarelį žinojo, todėl svečiui iškart parodė, o kitais metais išsiaiškino, kur buvo ir Dadotkų dvarelis. Be to, Mitkaičių kapinėse surado ir Jurgio Petro kapavietę, o Nevarėnuose – jo tėvo, Telšių pavieto žemės regento, Andriejaus palaidojimo vietą.
Jau patį pirmą susitikimą telšiškis Gerardo paklausė, ar jis nėra istoriko Simono Daukanto giminaitis. Svečias prisiminė, kad jam senelis yra ne kartą aiškinęs, jog iš jų giminės buvo kilęs istorikas Simonas, kurio tėvas ar senelis buvo vedęs nekilmingą. Už šį poelgį giminės buvo pasmerktas ir atimta bajorystė. Tačiau šalutiniai šaltiniai rodė, kad mūsų pirmosios žemaitiškos-lietuviškos istorijos autorius gali būti kilęs iš šios Daukantų šakos, turėjusios herbą Ślepowron ir valdžiusios Draudikų-Dūseikių dvarelį. Taip S. Daukantas pradėjo artėti prie Telšių.
Prie dvarvietės nustatymo prisidėjo daugybė žmonių
Martyno Mažvydo Lituanistikos skyriaus vyriausioji redaktorė Asta Miltenytė padėjo Gerardui išsiaiškinti, kur galėjo būti Kalnėnų dvaras, nes jo prosenelis generolas, gydytojas Jurgis Petras Daukantas buvo vedęs iš Kelmės parapijos kilusią Mariją Kačenovską.
Kol A.Miltenytė rausėsi po archyvus, P.Šverebas ieškojo vietos, kurioje stovėjo Kalnėnų dvaras, bet pastangos buvo bevaisės. Niekas nežinojo, nei kur buvo šis dvaras, nei kur galėjo būti palaidotas dvarininkas S.Kačenovskis. Kalnėnuose nurodydavo, kad esą tik markapiai. Kiti dar žinojo žydų holokausto aukų vietą.
„Dabartiniai kalnėniškiai mane vis nukreipdavo tai į Žemaitijos turizmo informacijos centrą Telšiuose, tai į „visagalį internetą“, arba tas pačias kapinaites. Įdomu, bet jaunimas labiau domėjosi savo gyvenamosios vietos praeitimi ir klausinėjo, kodėl ieškau tos Kalnėnų dvarvietės, nei vyresni“,– stebėjosi P.Šverebas.
Kalnėnų kaimo vietovardžių vardyne nurodyta, kad Kalnėnų dvaras nuo Telšių yra nutolęs apie 2,5 kilometro ir įsikūręs kairėje Telšių-Sedos kelio vakarinėje pusėje. Ypatingai svarbus pasirodė Puodžiaus, arba kitaip Pono kalnas, nes nurodyta, kad 0,5 ha kalnelyje, kuris apaugęs krūmais, ir yra į šiaurę nuo Kalnėnų dvaro, vakarinėje Plintaukos (lauko su juodžemiu ir purvu) pusėje pastabos grafoje įrašyta: „Palaidoti Kačenauskas ir Kornetauskas, Kalnėnų dvaro savininkai.“ Suradus Pono kalną, į pietus reikėjo ieškoti dvarvietės. A.Miltenytė net atsiuntė vokišką žemėlapį, kuriame aiškiai užrašyta: „Gut Kalniany“. Kadangi po melioracijos upeliai neteko savo vagų, nes virto grioviais, keliai buvo ištiesinti, todėl patikimų prisirišimo taškų buvo neįmanoma rasti. Juolab, kad ir pavadinimas užėmė pakankamai žemėlapio erdvės.
P.Šverebui kilo mintis pasitelkti bendradarbį Valdą Giedrą, kuris neabejingas istorijai. Jis buvo girdėjęs, kad kitoje kelio pusėje, kur gyvena, anksčiau buvęs koks tai Seminarijos palivarkas, o pats anksčiau šalia Šiaulių-Palangos kelio toje vietoje laukuose buvo matęs raudonų plytgalių.
Nors Kalnėnų dvaras buvo medinis, bet kaminai turėjo būti mūriniai. Bet ne vienas kalnėniškis ir džiugėniškis buvo jau paaiškinęs, kad Seminarijos palivarkas buvo visai kitoje vietoje. Nors pirma išvyka buvo nesėkminga, svarbiausia, kad Kalnėnų dvaro paieška užsikrėtė ir Povilo bendradarbis. Jis net naktimis pradėjo ieškoti senų vietovės žemėlapių, juos uždėjinėti ant dabartinių. Rezultatai buvo panašūs – dvaras stovėjo kiek toliau į vakarus nuo dabartinio žiedo Telšiai-Seda-Šiauliai-Palanga. Dar jis prisiminė, kad iš tų vietų yra kilęs Vaclovas Girdvainis. Pasikalbėjus su pastaruoju, paaiškėjo, kad šis augęs nuo 1957 m. šalia Pono kalno, bet kodėl jis taip vadinosi, nežinojo.
Vieną rugsėjo pavakarę žingeidi trijulė – Povilas, Valdas ir Vaclovas – apžiūrėjo kalnelį, kuriame buvo palaidoti Kalnėnų dvaro savininkai. Vaclovas dar surado vieną riboženklį, kuris rodė, kad šis žemės plotas kadaise buvo „išimtas iš naudmenų“. Už jo, kalvelės centre, buvo įdubimas, rodęs, kad kapavietė buvo atkasta. Tik augalai liudijo, kad ši vieta buvo sukultūrinta. Didelį kalniuko plotą dengė mažosios žiemės, augo gudobelės, alyvos. Žiemės – nereiklus augalas, galintis augti ir pavėsyje, todėl anksčiau plačiai naudotos kapams apželdinti. Vaclovas dar prisiminė, kai šeima iš Buožėnų persikėlė ir pradėjo kurtis prie Pono kalno, ta duobė jau buvusi. Nuo kalvos, pažvelgus į pietus, prieš akis atsivėrė Valdo lokalizuota Kalnėnų dvaro vieta. Vaclovas dar prisiminė ir apleistus ūkinius dvaro pastatus. Tik jo atmintyje niekaip negalėjo atgimti ponų namo vaizdinys. Jis mano, kad tuo metu jo jau nebuvo išlikusio. Dar buvęs didelis tvenkinys (prūdas), kuris jau buvęs užžėlęs. Vaclovo manymu, ūkiniai dvaro pastatai buvo nugriauti, kai tiesė plentą Šiauliai-Palanga. Tai galėję būti apie 1961-1962 m., nes kelias buvo „nutemptas“ iki dabartinio žiedo, o kitais metais pratęstas Plungės kryptimi. Vaclovas dar papasakojo, kad, vykdant melioraciją, Pono kalną, kuris užėmė 0,56 ha krūmyno, reikėję paversti ariamu lauku, bet jo tėvas išprašęs jų sodybos „nenuplikyti“.
„Didžiulių A.Miltenytės pastangų dėka atkūrėme tragišką Vambutų-Kačenovskių-Geoldnerių giminės geneologinę atkarpą, o sulaukus V.Giedros ir V.Girdvainio pagalbos, nustatėme ir vietą, kur stovėjo Kalnėnų dvarelis. Pasirodo, kad jame ne tik nuo 1859 m. iki 1861 m. gyveno istorikas S.Daukantas, bet čia lankėsi ir poetas Maironis“,– sakė istorikas Povilas Šverebas.
Leave a Reply