Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame Mokytoją, kuris tampa kelrode žvaigžde mūsų siekiuose, sektinu pavyzdžiu, mokant ir auklėjant vaikus. Apie tokį mokytoją pasakoja laiškai, atvirukai, fotografijos ir mokinių atsiminimai, rasti Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomame Juozo Mickevičiaus archyve. Tokį mokytoją Juozą Tarvydą prisimename, minėdami jo 125-ojo gimtadienio metines.
Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 25)
Rokiškio gimnazijoje
1935 m. Juozas Tarvydas atvyko dirbti į Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia sutiko jauną ir energingą, ką tik lietuvių kalbos ir literatūros mokslus Kauno universitete baigusią Anelę Krasnickaitę, tapusią jo žmona. Juozas vadovavo vyresniųjų klasių literatų būreliui, o Anelė, kartu su mokytoju Apolinaru Radžiumi (Juozo bendraklasiu Telšių gimnazijoje) – jaunesniųjų. Šie lituanistai ne tik buvo puikūs pedagogai, bet ir aktyvūs visuomenininkai, skatinę gimnazistų kūrybinę veiklą: rengė mokinių kūrybinius vakarus, kvietė žymius rašytojus ir poetus, leido literatūrinius laikraštėlius, įkūrė Vaižganto kampelį, kuriame buvo kaupiami mokinių surinkti atsiminimai, mokinių referatai apie Vaižgantą ir jo kūrybą, rinko tautosaką. 1938 m. birželį Lietuvių tautosakos archyvo direktorius dr. J. Balys atsiuntė raštą, patvirtinantį Juozo Tarvydo priėmimą nuolatiniu bendradarbiu-korespondentu, kuriame prašo Švietimo ministerijos įstaigas „esant reikalui ir galimumui, padėti šiam asmeniui tautosakos rinkimo darbe“. 1937-1940 m. mokytojas su savo mokiniais surinko 2364 tautosakos tekstus iš Rokiškio krašto ir perdavė Lietuvių tautosakos archyvui.
1993 m. išleistoje knygoje „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“ buvę šios gimnazijos mokiniai prisimena savo jaunystės dienas. Ir visi, kurie mokėsi gimnazijoje 1935-1940 m., tik geru žodžiu mini lituanistus Juozą Tarvydą ir Anelę Krasnickaitę-Tarvydienę. Šių mokytojų kasmet režisuoti spektakliai, operetės ne tik ugdė jaunuolių kūrybiškumą, bet ir tapdavo kultūriniu įvykiu visai Rokiškio krašto bendruomenei. Jų metu surinktos lėšos būdavo skiriamos neturtingų vaikų mokymosi reikmėms. 1936-1937 m. m. Juozas Tarvydas režisavo Vydūno pjesę „Žvaigždžių takais“.
Nors daug laiko atimdavo darbas gimnazijoje, Juozas Tarvydas spėdavo perskaityti naujai išleidžiamas lietuvių autorių knygas, periodiniame leidinyje „Židinys“ publikavo devynias recenzijas P. Vaičiūno, J. Būtėno, I. Simonaitytės, O. Pleirytės-Puidienės ir kitų autorių knygoms, 1939 m. redagavo Šatrijos Raganos „Raštų“ VII tomą.
Buvusi Rokiškio gimnazijos mokinė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Regina Mikšytė savo atsiminimuose nupiešė tokį mokytojo portretą: „J. Tarvydo stambi prakaulė galva, plačiapetis gunktelėjęs stotas, lėtas besiiriantis judesys harmoningai derinosi su uždaru, tiesiu ir valingu būdu, kupinu dvasinės įtaigos. Mąstančio, o ne turinėlius ir biografijas pasakojančio mokytojo pamokos pranoko kolegų ir vadovėlių išmintį. Ir lietuvių, ir užsienio literatūra jo pamokose buvo ne vien apmąstyta, bet tarsi jo paties išgyventa. Žemaičiui, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtojui, čia, Vaižganto vardu pavadintoje gimnazijoje, nušvito spinduliuojanti Vaižganto asmenybė. […] Šitokio katarsio, kokį išgyvendavome J. Tarvydo pamokų metu, jau nebepatyrėme nė universiteto paskaitose, skaitomose net tokių asmenybių kaip V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ar V. Krėvė. J. Tarvydo pamokos buvo kaip sparnai dvasios skrydžiui“.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija keitė viską: Lietuvos švietimo sistemą, mokyklines tradicijas, bandė performuoti ir mąstymą. Sovietų valdžiai neįtikę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo arba suimami. Pirmoji Rokiškio gimnazijoje tai patyrė Anelė Tarvydienė, suimta 1940 m. rudenį. Buvusi mokinė Agnietė Deksnytė-Daukantienė prisimena: „Literatūros pamoka. Mūsų mylimas mokytojas Juozas Tarvydas, sugebėjęs mus žavėti pasaulinės literatūros perlais, įkvėpęs meilę gimtajai kalbai, dabar stovi prie lango, nukreipęs žvilgsnį į kalėjimo pusę, kur uždaryta jo žmona, taip pat mūsų brangi mokytoja. Skausminga tyla. Mokytojas braukia ašaras. Ir mūsų akys skęsta migloje…“. Netrukus po žmonos suėmimo, Juozas Tarvydas paliko Rokiškio gimnaziją. 1941 m. žiemos pabaigoje Anelė Tarvydienė iš kalėjimo paleista tarpininkaujant kultūros veikėjams, tarp kurių buvo ir Salomėja Nėris.
Vokiečių okupacija Juozo Tarvydo šeimą nubloškė į Raseinius. 1941-1943 m. jis vadovavo Raseinių gimnazijai, 1943-1944 m. sugrįžo į Rokiškio gimnaziją direktoriauti. Deja, tik trumpam. Bet Juozo Tarvydo puoselėta vaižgantiška dvasia taip įsigėrė į Rokiškio gimnazijos sienas, kad net po penkių dešimtmečių, prasidėjus Atgimimui, mokyklos bendruomenė pareikalavo sugrąžinti Vaižganto vardą.
Sunkūs pokario metai Kretingoje
1944 m. Tarvydų šeima sugrįžo į Žemaitiją, arčiau Juozo tėviškės, ir abu su žmona Anele pradėjo dirbti Kretingos gimnazijoje. Ir čia jie pasireiškė kaip puikūs savo dalyko žinovai. J. Mickevičiaus archyve rastas Kretingos gimnazijos mokytojų lituanistų dalykinės komisijos 1948-1949 m. m. darbo planas, sudarytas komisijos vadovo Juozo Tarvydo, pateikia išsamią informaciją apie mokymo metodų įvairovę, pedagoginės patirties sklaidą tarp gimnazijos ir Kretingos apskrities mokytojų. Anelė ir Juozas Tarvydai veda atviras pamokas, skaito pranešimus mokytojų konferencijose.
Juozas Tarvydas rašė straipsnius periodinėje spaudoje apie lietuvių kalbos mokymosi pasiekimus ir spragas, kitų dalykų dėstymo metodų naujoves ir praktikas. „Politiniu atžvilgiu mūsų mokyklos šiemet daug tvirtesnės. Vertinant istorijos faktus ar nagrinėjant literatūrinius veikalus, jau nesunku pritaikyti dialektinį istorinio materializmo principą“,– rašoma J. Tarvydo straipsnyje, apžvelgiančiame Kretingos apskrities mokyklų egzaminų rezultatus, išspausdintame 1946 m. liepos 4 d. „Žemaičių tiesoje“. Patyrus represijas per pirmą sovietų okupaciją, teko sovietinę realybę pagražinti komunistiniais lozungais, teko susitaikyti ir prisitaikyti? Grigas Valančius tam prieštarauja: „Dažnas neišmanėlis, nepažindamas žmogaus sielos, tokį kartais pavadina pamainiusiu savo kailį. Kas, kas, o Juozas Tarvydas visa savo prigimtimi nebuvo toks, kuris mainosi ar mainikauja. Nebuvo dviveidis, bet, kaip ir vyskupas Valančius, tik nežinantiems atrodė dvigubu veidu. Jis pritapo taip, kaip pritapo ir Adomo Mickevičiaus herojus Konradas Valenrodas. Darė tai ne už sriubos šaukštą, bet už privilegiją skiepyti lietuviui jaunuoliui gėrį, grožį ir tiesą, išreikštą lietuvišku žodžiu mūsų klasikų raštuose“.
Nors ir stengtasi neužkliūti sovietinės ideologijos kontrolieriams dėstant lietuvių kalbą bei literatūrą, Juozo Tarvydo išsilavinimas ir erudicija, mokinių meilė ir pagarba kai kam Kretingoje trukdė. 1949 m. liepos 30 d. Kretingos rajono laikraščio „Žemaičių tiesa“ redakcijos skyrelyje „Plunksnos smaigaliu“ B. Džiūgavičius skaudžiai dūrė apskrities švietimo skyriaus darbuotojams Laukiui ir Tarvydui, „sapnuojantiems“ apie senąją tvarką ir gaivius vėjus iš Vakarų. Bet neilgai džiaugėsi savo raudona rašliava B. Džiūgavičius, t.y., laikraščio tuometis redaktorius Vytautas Misevičius. Matyt, susiprato, kad kitus juodindamas sau šlovės neužsidirbsi, bet būdamas kolaborantu, gali greit tapti „išdaviku kubilinsku“. 1950 m. Vytautas Misevičius pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir vėliau išgarsėjo kaip istorinių romanų, humoreskų ir knygelių vaikams autorius.
Mokytojai Tarvydai oriai, bet skaudžiai išgyvenę vietinės valdžios moralinį persekiojimą, tremties neišvengė – su trimis mažametėmis dukrelėmis 1951 m. rudenį buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą, o jų unikali biblioteka su rečiausiomis lituanistinėmis knygomis ir Šatrijos Raganos rankraščiais buvo sudeginta Kretingos miesto aikštėje.
(Bus daugiau)
