Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr.33)

Sesutė ne džiaugsmas
Nuo Plungės g. 20 namo kiemo, į kalną, vis buvę daržai ir daržai. Jūzapėlio laikais – vien daržai. Viena, kita troba. Daržai maitino. Tas namo galas, kur Juozas Kikilas gyveno, buvęs jo sesers. Tai jis nuo pamotės, gyvenusios netoli, toje pačioje Plungės gatvėje, parėjęs gyventi pas seserį. Tą liudija ne vienas iš pažinojusių Jūzapėlį. Kad pas pamotę jam nelabai buvo vietos, tą jau esame minėję. Labiau atsigavęs, kai pas seseris parėjo. Viena gyvenusi viename to namo gale – tvarkinga, netekėjusi Zosė Kikilaitė. Kunigėlių šeimininkė ir drabužių prižiūrėtoja. Kitame gale – kita sesuo. Ne bažnytinė. Ištekėjusi. Tai ji priėmusi brolį Juozą, įleisdama jį į tą kambariuką su mažu langeliu. Tą gerai žino buvusi kaimynė Stanislava, kuri Mažeikiuose. Kambarėlyje tik lova ir spintelė. Bet tai Jūzapėlio lova, Jūzapėlio spintelė. Jūzapėlio langelis. Kad ir mažas. Visko Juozui Kikilui būtų užtekę. Niekada niekam nėra pasiguodęs. Bet buvo viena bėda, kuri nuo jo nepriklausė. Sesuo mėgusi arielkėlę. Negalime smerkti jau Amžinybėje esančios moters. Nežinome jos kentėjimų, jos likimo. Bet jau buvus įpročio palenkta, galbūt jau perėję tai į ligą. Kaimynė Ramančiauskienė pati mačiusi, kaip pora vyriškių, paėmę ją už pažastų, jau ne vedę, o vilkte vilkę namo. Labai gaila. Vien atjausti galima už praeityje kentėtas jos kančias, už kentėtas Jūzapėlio kančias. Arielkelės (ar vynelio) priklausomybei patenkinti reikėjo pinigėlio. Tai ir nebuvę ramybės Jūzapėliui – seserėlė, tos nelaimingos ligos kankinama, vis ir tykodavusi, kaip iš Jūzapėlio, iš brolio, pinigą nugvelbti. Kur ten paslėpsi nuo jos tame mažyčiame, tik kamarėlės vardui tinkančiame kambariuke. Suras! Iš lovos kojos iškrapštys. Nė ten nepaliksi. Neduokdie, kas panašiai sergančių namiškių turi. Vargas juos matyti. Dar didesnis vargas, kai viską nuo jų saugoti reikia. Gal ir būdavo ilgesni pragiedrėjimai – kas bepasakys. Vis dėlto tai jai teko Jūzapėlį laidoti. Pačios tyliausios, veik nepastebimos Jūzapėlio laidotuvės buvusios.
Lazda su užpildu
Jei sveika, stipri būtų buvus sesutė, būtų buvęs Jūzapėlis ir apskalbtas, sutvarkytas, apvalytas. Ir pinigėlio jai būtų negailėta. Neskūpas Jūzapėlis tebuvęs. Jokiu būdu. Bet va, dabar jau aišku, kodėl tebesklinda linksmi gandai, kaip Jūzapėlis, taigi Telšių Kikilas, visaip pinigus saugojęs, visaip juos kavodavęs. Todėl saugojo ir kavojo, kad nebūtų namiškės surasti ir pragerti. Žinojo visi, kad jis nešiojosi tuščiavidurę aliuminio lazdą, į kurios vidų puikiai metaliniai rubliai tilpo. Atrodo, kažkurį laiką buvo tokie aliuminiai karnizai užuolaidoms gaminami. Jūzapėlis pritaikė tai savaip. Popierinius rublius pasikeisdavo į metalinius, ir sluoksniuoja juos į aliumininę lazdą su užtaisomais galais. Nešiojasi visur tą lazdą. Su tokia lazda ir internete jo nuotrauka yra. Nežinojome priežasties – kodėl ta lazda. Dabar žinome. Kartą kaip ten reikėję Jūzapėliui staigiau pinigą paslėpti. Kažkur turėjo išskubėti. Įėjęs į daržą, apsidairęs, kad nieks tikrai nemato, vieną didesnį batvinį išrovęs, išskobęs, ten įdėjęs pinigus ir batvinį atgal į žemę patupdęs. Išskubėjęs… O vis dėlto nužiūrėjusi kažkur iš už nežinomo kampo sesutė… Pareina namo – nei batvinio, nei pinigų. Sesutė tįso gatava…
Yra pasakoję žmonės, kad ir pečiuje slėpęs, o pamatęs rūkstantį kaminą, – tekinas, dusdamas namo… Kaip darže stiklainin sudėtus pinigus žemėn užkasęs. Paskui neberandąs, kur… Visą daržą išvarpęs, beieškodamas. Dar prisiminkime, kad vis vilkėdavo viršutinį drabužį ilgais skvernais, o po tais skvernais visokio dydžio kišenių prisiūta. Vėlgi, žmogus, ką turėjo, tą su savimi nešiojosi. Saugios vietos namuose nebuvo. Jam reikėjo visokių išeičių rasti, kad vis dėlto turėtų pats savo užsidirbto pinigėlio. Ir užsidirbdavo. Ir visokiais būdais turėjo saugoti, slėpti, ką uždirbęs. Buvo sąžiningas savo meistraujamų smulkmenų meistras. Pats save išraiškingai reklamuodamas… Turgaus dieną sėdėdavo spakainas turguje, kaži kaip ten skutelkiukus savo meistriškus gražiai į eglutę suvėręs… Visada toje pačioje vietoje. Kad žmonėms nereiktų jo ieškoti. Eidavo pas jį pirkėjos ir pirkėjai…
Vis dėlto jis jokiu būdu ne valkata, kaip kas norėtų pavadinti. Namus turėjo. Laikėsi tvirtai. Sakydavo žmonės, kad tvirtesnio žemaičio nematė ir nematys. Pamotė, nuo kurios išėjo ir kuri gyveno šiek tiek tolėliau, gana pasiturinti buvus. Iš Amerikos jai siuntiniai ėjo. Apie tai jau pasakota anose publikacijose, kur daugiausiai visko prisiminė Mažeikiuose gyvenanti Stanislava Vandzinskienė. Kad būtų vaikštanti, tai būtų atvažiavusi ir Jūzapėlio, Juozo Kikilo, kapą parodyti, žvakelę kaip buvusiam doram kaimynui uždegti. Neeilinių sugebėjimų ir savotiško gyvenimo būdo žmogus buvo. Seniai jau kalne aukštam jis atgulęs. Su tūkstančiais kitų telšiškių.
Kopimas į dūšelių kalną
Prasminga buvo ta diena, kai malonus ir paslaugus telšiškis Stasys Alvinskas lydėjo parodyti, kur Telšių Kikilo kapas.
Kiekvienas su savom mintim žengiame į kapines. Tarsi kažkiek „įvedame“ save į tų pažįstamų ar artimųjų gyvenimus, kol jie gyvi buvo. O dabar jau čia, žemelėje, jų kauleliai ar pelenėliai. Geriau kauleliai. Tarsi vis liudytų jie, kad kadaise žmogaus gyvastį laikė, vedžiojo tą gyvastį, ši pildė savo sielą, savo dvasią Gyvenimo reginiais, girdėjimais… Ir gyvastis pati tada skleidė savo galias. Vis norėtųsi tikėti, kad vien šviesias. Kažkuris išminčius yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus, kai numiršta, šį pasaulį palieka šiek tiek šviesesnį, arba tamsesnį. Žiūrint, kaip jis gyveno. Kaip Meilę Gyvenimui suprato. Malonių telšiškių ir kitų bendražemaičių dėka sukaupus nemenkai žinių apie Juozapą Kikilą, galima patikinti, kad Juozas (Juozapas) Kikilas pasaulį paliko šviesesnį. Jo veiklumas buvo įdomus, bet šviesus. Užtektų vien to, kad mylėjo Telšių vaikus. Iš tų buvusių jo pamalonintų vaikų ir sulaukta daugiausia gerų atsiliepimų. Ir iš ano meto kultūros, sporto žmonių, kurie dar gyvi, kurie dar gyvai prisimena.
Ypatingas jausmas kopti į senąsias Telšių kapines. Status kalnas. Būdavo kapeliai, krūmeliai, medžiai. Tarsi amžinoji užduotis buvo jiems čia būti. Žiemą vienaip, vasarą kitaip. Tarsi medžių šlamėjime, paukštelių čiulbėjime sielos gyventų. O šviesaus žiemos šerkšno metą tarsi skraistė iš Ten, iš Amžinybės Šviesos ant jų nusileisdavo… Dabar tik akmenys, cementas, tik paminklai, paminklai, šalti paminklai… Nebėra kur paukšteliams tūpti, kur sielų keliones savo čiulbėjimais priminti. Kažkur bus ir Juozo Kikilo kapas. To vienišo balsingo žygeivio po Telšius. Nebūčiau radus. Padėjo malonus telšiškis Stasys Alvinskas, savo puikiomis nuotraukomis besidalinantis per internetą, per TV3 orus. Mielas tarp kraštiečių, tarp gamtos fotografų. Tai jis surado Kikilo kapą iš anksto. Ir dabar štai žvarboką kovo dieną abu kylame į seną, pagrindinę dūšelių buveinę Telšiuose. Nors prieš amžiaus galą pagaliau buvusi Kikilaitė sužinos, aplankys Telšių Kikilo kapą. Turėjo būti tas Kikilas kažkuo itin ypatingas, kad taip daug kartų įvairūs profesoriai, pamatę mano pavardę, kad esu Kikilaitė, klausdavo, ar ne giminė jis man. Geri žmonės, nardantys po internetų ir genealogijos medžių vingrybes, padėjo išsiaiškinti, kad mudviejų su Juozapėliu Kikilu, kuris man į bočius būtų tikęs, tik tolimi probočiai Kikilai broliai buvo.
Kopiame su geranoriškuoju Stasiu Alvinsku į didįjį kapų kalną Telšiuose. Tai veža, tai neša jis mano kelioninę tašelę su dviem tekinukais. Puikios kultūros žmogus. Kylame aukštyn. Paminklų įrašai vis žvelgia į mus. Tarsi maldelės dūšelės prašo. Amžinoji Šviesa joms tešviečia… Dūšelių pilna ta kalva. Susisluoksniavę praeities gyvenimai, kur vis kitokios valdžios buvo, kur karai, pokariai, permainos, tai gyvenimo pagerėjimai, tai didūs pablogėjimai. Tik Gamta, Saulelė, Žemelė vis vienodai buvo. Per darbą, per sugyvenimą dorą žmogų maitino, augino visus. Davė ir dvasinio maisto… Kol Amžinybėn dūšelę pasišaukė…
Gyvenimai aidą palieka
Ir kiekvienas į Ten išeinantis žmogus dar tam tikram laikui palieka savo aidą. Vienų aidas netrunka nutilti, kitų aidi ilgai. Juozo Kikilo aidas tebėra girdimas ir dabar, kai jau eina 55-ieji metai nuo jo mirties. Yra 2025-ųjų ankstyvas pavasaris. Kopiame aukštyn į dūšelių kalvą su mielu telšiškiu. Norisi jį tarsi saviškį Staseliu vadinti. Juk taip geranoriškai padeda! Jaudinuosi, kad patrukdžiau žmogų. Tiesiog nebuvo kitos išeities. O buvo užsiminęs, kad surastų tą kapą, jei kada reikėtų. Surado. Tebūnie tai čia besiilsinčių tūkstančių dūšelių garbei. Kad kažkas vien iš idėjos surasti eina vienišo žmogaus kapo ieškoti. Kopiame į dūšelių kalvą. Paminklai, pavardės, datos. Ir nieko daugiau. O juk būtų tikresnis aidas gyvenimų tų, jei būtų parašyta dar kas nors. Pavyzdžiui, kad čia ilsisi geras Telšių fotografas ar geras kriaučius… Nutilęs gyvenimų aidas.
(Bus daugiau)