Telšių meno mokyklos grafikos mokytojas Valdemaras Eitutis daugiau nei keturis dešimtmečius tyliai, bet kryptingai neša kūrybos šviesą jaunajai kartai – kantriai, su pagarba kiekvienam mokiniui ir tikėjimu meno galia.
Algirdas Dačkevičius
Menas kaip gyvenimo būdas
Meilė dailei V. Eitučiui užsimezgė ankstyvoje vaikystėje. „Kiek save prisimenu, dar darželyje mėgau piešti ir spalvinti. Vėliau mokykloje piešimo pamokos tapo mėgstamiausiomis, net padėdavau klasės draugams atlikti užduotis. Tada jau buvau žinomas kaip mokyklos „dailininkas“, – prisimena jis. Piešė plakatus šokių vakarams, sporto varžyboms – taip kūryba natūraliai tapo kasdienybės dalimi.
Šis nuoseklus ir nuoširdus polinkis vedė į dailės studijas. Valdemaras įstojo į tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Baigęs mokslus, nuo 1985 m. pradėjo dirbti dailės mokytoju – pirmasis paskyrimas buvo Šilutėje. Po ketverių metų jis atvyko Telšius, kur ir toliau tęsė pedagoginę veiklą: dirbo aukštesniojoje dailės mokykloje, vėliau – Dailiųjų amatų mokykloje, o pastaraisiais metais – Telšių meno mokykloje.
„Dailė man reiškia labai daug. Tai – ne tik spalvos ant popieriaus, bet ir būdas pažinti pasaulį per emocijas, per idėjas. Ji – galimybė perteikti savitą požiūrį, patirtį. Gera kūryba gali dovanoti estetinį malonumą, o kartais – sukelti klausimus ar net pakeisti požiūrį“, – teigia V. Eitutis.
Pedagogo darbas jam – ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Tikslieji mokslai neviliojo – labiau traukė konstruoti, klijuoti, lipdyti, kurti. Todėl pasirinkimas tapti dailės mokytoju buvo ne spontaniškas, o nuoseklus – gimęs iš pomėgio, kurį lydėjo tikėjimas, kad menu galima ugdyti žmogų. „Kai vaikas kuria gražius dalykus, jis negali būti blogas žmogus. Grožio pajauta išlieka ir suaugus“, – sako menininkas.
Mokytojas, kuris neveda už rankos, o atveria duris į vaizduotę
Pamokose V. Eitutis ne diktuoja, o palydi. Jis stebi, pataria, bet neperša sprendimų – tik padeda mokiniui atrasti savo kelią. „Kiekvienas mokinys turi išlavinti ir ištobulinti savo stilių. O tam reikia daug praktikos – kaip muzikos mokiniai, kurie ilgai repetuoja, kol išmoksta groti. Taip ir dailėje – reikia kruopštumo, kantrybės, net ir atliekant nuobodžias užduotis“, – pabrėžia mokytojas.
Svarbiausia jam – sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi drąsūs eksperimentuoti. Klaidų jis nebijo – tai natūrali kūrybos dalis. Kiekvieno mokinio individualumas jam – vertybė. Nuo pirmų štrichų jis pastebi jų unikalumą: „Kompozicija, požiūris į temą, spalvų pojūtis – visa tai atskleidžia vaiko mąstymą ir fantaziją.“
Valdemaras suteikia mokiniams galimybę pasirinkti temas, technikas. Tai stiprina jų savarankiškumą ir pasitikėjimą. Didelę reikšmę turi ir grįžtamasis ryšys – pozityvus, palaikantis. Mokiniai skatinami dalyvauti parodose, konkursuose. Tai – ne tik motyvacija, bet ir svarbi meninio augimo dalis.
Šiluma ir palaikymas – du esminiai aspektai, kuriais grindžiamas V. Eitučio bendravimas su mokiniais. Jie žino – mokytojas visada padės, patars. Pats mokytojas mini tris savybes, kurios padeda šiame darbe: ramybę, turėjimą aiškios nuomonės ir punktualumą.
Kai pamoka tampa įkvėpimu, o piešinys – pasaulio atspindžiu
V. Eitutį įkvepia mokiniai. Jų kūrybiškumas, atradimų džiaugsmas, nuoširdus noras kurti. Jis domisi šiuolaikinėmis meno kryptimis, parodomis, technikomis – tai ne tik profesinė būtinybė, bet ir asmeninė aistra. Mokytojo ir menininko kelias jam – neatsiejamas. „Dalyvaudamas kūryboje, gali perteikti mokiniams ne tik žinias, bet ir gyvą santykį su menu“, – teigia jis.
Mokykla, kurioje dirba, taip pat teikia įkvėpimo: estetiška aplinka, gerai įrengtos dailės klasės, palaikanti administracija – visa tai kuria terpę, kurioje menas gali augti laisvai ir natūraliai.
Naujausia Valdemaro Eitučio personalinė paroda „Kitaip…“ tapo ne tik kūrybos, bet ir savotiškos refleksijos erdve. Ji skirta Telšių meno mokyklos pertvarkos etapui – kai dailės ir muzikos mokyklos buvo sujungtos į vieną. „Pasikeitė viskas – kolegos, bendradarbiavimo pobūdis, mokyklos dvasia. Todėl ir paroda gimė kitaip. Norėjosi atspindėti šiuos pokyčius – ne tik struktūrinius, bet ir vidinius“, – sako autorius. Parodoje atsiskleidžia ir kiti jo pomėgiai – dviračių restauravimas, petankė, gamtos stebėjimas. Šios temos jautriai įsipina į kūrinius, kuriuose dominuoja mišri technika: piešinys jungiasi su pastelėmis, grafikos elementais, tapyba.
Valdemaras Eitutis norėtų ateityje surengti bendrą parodą su mokiniais. Jis tiki, kad tai būtų ne tik kūrybinis projektas, bet ir stiprus bendrystės jausmas, padedantis vaikams drąsiau žengti į meninį pasaulį.
O savo mokiniams – tiek būsimiems menininkams, tiek tiems, kuriems menas liks hobiu – jis linki drąsos: „Tegu jūsų vaizduotė liejasi laisvai. Drąsiai eksperimentuokite, atraskite savo stilių. Stebėkite pasaulį, raskite įkvėpimo kasdienybėje. Kantrybė ir atkaklumas atneš rezultatus. O svarbiausia – mėgaukitės kūrybos procesu.“
Pasak V. Eitučio, didžiausia meno dovana žmogui – galimybė išreikšti tai, ko nepasako žodžiai. „Geras meno kūrinys paliečia giliausias žmogaus emocijas – džiaugsmą, liūdesį, meilę. Jis įkvepia. Kuriant meną, galima pažinti save. Tai – savotiška meditacija ir laisvė viename.“
Ir būtent tokią kūrybos laisvę Valdemaras Eitutis tyliai, bet ištikimai kasdien dovanoja Telšių vaikams.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
