Nedidelė išpažintis

Esė

Stasys Katauskas

1.
Kartais pavydžiu poetams. Niekada rimtai nerašiau eilėraščių, nemoku jų rašyti. Iš tikrųjų net nejaučiu poreikio. Ne tik rašyti. Ir skaityti. Galiu gyventi savaičių savaitėmis neperskaitęs nė vieno eilėraščio. O ir talento neturiu tikrovę kurti ar įžodinti taip, kaip temoka poetai. Bet įsivaizduoju, kad suprantu poeziją, kad moku ją skirti nuo tiesiog grafomanijos. Ir kartais pavydžiu poetams to mokėjimo pasakyti nepasakoma, surasti tinkamus žodžius, garsų sąskambius, pauzes ten, kur kalba atrodo bejėgė. Dar svarbiau. Kartais pavydžiu poetams to mokėjimo išgirsti, suprasti tai, ko nematau, nepajaučiu, nesuprantu.
Poezija moko taupumo. Rašyti ir kalbėti taupiai, bet talpiai. Viską pasakyti vos keliais žodžiais, keliomis eilėraščio strofomis, keletu posmų. Tiesa, įsižiūrėjus atidžiau, tas talpumas dalinai tėra tik įsivaizduota iliuzija. Nes poezijoje daug užuominų, nutylėjimo, daug vietos interpretacijoms. Kaip tu perskaitysi, kaip išgirsi kiekvieną eilėraštį, kokių prasmių jį suvokdamas pats ten įdėsi.

2.
„Praeinantysis visada pasilieka.
Bent žvilgsniu.
Net ir tuo, kuriam nebuvau pajėgus atsakyti.
Žvaigždynai mirksi aptemusiai širdžiai“.
Trumpas Deivido Krėpštos eilėraštis. Deividas, su kuriuo vienerius metus, antrame kurse kartu gyvenome viename kambaryje su dar dviem kambariokais, savęs, manau, nevadintų poetu. Anais laikais nepamenu, kad būtų rašęs eilėraščius, nors eidavom kartu į fakultete vos ne pačių rengtus dabar jau nebeegzistuojančio Vilniaus pedagoginio universiteto lituanistų Literatūrinius pavasarius. Tie pavasariai, kuriuose savo eiles skaitydavo tuometis Vilniuje studijavęs literatūrinis jaunimas – Donatas Petrošius, Gytis Norvilas, Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus, Benediktas Januševičius, Jurgita Jasponytė, Agnė Žagrakalytė ir dar visokie puikūs ir talentingi žmonės, padarė kažkokį lūžį tuometėje mano sąmonėje.
Ginčydavausi, pamenu, su taip pat kambarioku Donatu Petrošiumi, kad proza svarbiau už poeziją, kad Lietuvoje pilna tų poetų, bet maža stiprių lietuviškų romanų. Buvau jaunas, kvailas, ir dar truputį nacionalistas, svajojantis, ką čia Lietuvai gero nuveikus (žinoma, nenuveikiau nieko), galvojau, kad gerą romaną parašyti daug sunkiau nei gerą eilėraštį. Ir universitetą baigiau taip tebegalvodamas. Bet kai praėjus nuo studijų nemažam laiko tarpui permąstau savo santykį su poezija, suprantu, kad iš tikrųjų ją suprasti, gerbti, net mėgti pradėjau tada, tuose trečio ir ketvirto kurso Literatūriniuose pavasariuose ir kažkur per vidurį tarp jų, gyvendamas bendrabutyje Švitrigailos gatvėje. Nors anuomet pats nepajėgiau to nei suvokti, nei pripažinti.

3.
Didžiulė dalis lietuvių poezijos, bent ta, kurią man tenka skaityti – išpažintinė. Įprasta sakyti, kad tarsi perfiltruodami gyvenimo pajautą per save, savo patirtis, menininkai pasakoja tiesą apie gyvenamą laiką, apie pasaulį, užčiuopia dalykus, nepastebimus, neužfiksuojamus paprastų žmonių. Neginčiju to. Bet kartais pagalvoju daug… ciniškiau? Kad kažkuria prasme poetai yra lyg aplenkę laiką žodinių (ir dvasinių) asmenukių kūrėjai. Eilėraščiais save ištransliuojantys panašiai lyg milijonai žmonių, pačių fotografuotus (be abejo, asmeninės cenzūros praleistus) savo atvaizdus keliantys į internetą.
Šventvagiška taip galvoti? Taip. Bet nors ir negalima lyginti momentinio spragtelėjimo išmaniuoju telefonu su eilėraščiu, kuriame dažnai tiek daug visko, kas liko už teksto, pats savaime eilėraščio rašymas ir asmenukės kėlimas į internetą truputį panašūs. Savo labai žmogišku noru byloti, kad esi, kad turi ką pasakyti, kad turi savo istoriją, turi ką papasakoti, nori, jog tave pamatytų. Gali būti, kad turėjimas ką papasakoti yra esminis dalykas, skiriantis poeziją nuo asmenukės.
„Mano buvimas, būna, per visą padangę.
O būna, tūno po krūmu, baugščiai susirangęs.
Jau vakarėja, greitai aštuonios. Vaškų vakariniai varpai žada vyno ir duonos.
Menkas lietus iš dangaus. Pro medžius, pro paukščius ir per žmones,
Krenta ant žemės, požiemio žolei teikia malonę.
Mano buvimas, būna, žole į padangę.
Va, iš po krūmo, kur buvo baugščiai susirangęs“.
Vitalijaus Šopio, Kupriškyje, Pasvalio, Vaškų seniūnijoje, gyvenančio poeto eilėraštis. Man vienas gražiausių. Ir vienas retų eilėraščių, kurį mintinai moku. Moku, nors nesimokiau. Nes kažkaip atliepė, surezonavo. Nežinau, kiek Vitalijus, kurį turiu garbės pažinti asmeniškai, sudėjo savęs į šitą eilėraštį. Bet sudėjo, manau. Kiek šiame eilėraštyje yra to, ką jame randu aš? Kiek iš viso žmonės susikalba skaitydami vienas kito eilėraščius, skaitydami vienas kito tekstus?

4.
Prieš daugiau nei pora dešimtmečių gyvendamas bendrabutyje Švitrigailos gatvėje patyriau vieną keisčiausių literatūrinių nuotykių. Patekau į eilėraštį, pirmąsyk viešai perskaitytą irgi Literatūriniame pavasaryje. Tas eilėraštis vadinasi „Oranžinis Stasys“, autorė Agnė Biliūnaitė. Taip, tas Stasys iš eilėraščio yra ne koks slaptas niekam nežinomas Donaldo Trumpo antrasis vardas (kas gi anuomet būtų galėjęs numatyti tokią ateitį), o aš.
Neįsivaizduoju, kodėl Agnei šovė į galvą taip pavadinti savo eilėraštį. Iš tikrųjų jis visiškai neįdomus. Vardijami banalūs kasdienybės dalykai, puodelis kavos rytą, traukinių stotys, anuomečiame Vilniuje savaip garsus Nikodemas, visokios intelektualios ir nelabai nuotrupos, dar kažin kas. Kažkurioje visų tų išvardinimų vietoje paminėtas „oranžinis šmc Stasys“. Iš tikrųjų tada dirbau Šiuolaikinio meno centre. Vaikščiodavau kartais vilkėdamas oranžinę ŠMC striukę, tad kažkaip patekau į tą įeiliuotų įvykių sūkurį. Tokiais fragmentiškų išvardijimų atvejais viską lemia eilėraščio pabaiga, kurioje turi kažkas būti, kažkas, kas pateisintų (ir išgelbėtų) šiaip beprasmišką eilinės dienos įžodinimą.
Pabaigoje arbata. „Tik arbata teatneša dievą į mėlynojų namus/ tuščiuos kibirėliuos kai kas dar tik pasisemia“.

5.
Termosėlį arbatos anuomet visąlaik su savimi nešiojosi Gedas (Gediminas Kajėnas). Matės. Kiek žinau, ir dabar matę tebesinešioja. Jeigu reiktų įvardinti, kokia arbata burnoje palieka stipriausią sausumo pojūtį, nedvejodamas sakyčiau, kad matė. Nė nepamenu, kada jos besu ragavęs. Bet anuomečių neformalų rate buvo atsiradusi mada gerti arbatą. Ne tik Vilniuje. Ir Telšiuose, į kuriuos tada sugrįžęs iš studijų, pamenu, kažkurį vakarą užėjau pas vieną geriausių savo draugų ir jis man parodė arbatos pakelį. „Buomba, žinuok“, – pasakė apie tą arbatą. Gėrėme ją. Nieko nesupratau, kuo ji ten ypatinga, bet bičiulis taip entuziastingai džiūgavo kalbėdamas apie tą arbatą, kad ir aš sakiau „buomba“. Nusipirkau jos kitą dieną.
Tą vasarą Telšiuose pradėjau rašyti savo romaną. Nes juk romanas svarbiau už poeziją. Žinoma, niekada jo nepabaigiau, o ir teparašiau vos kelis pirmus puslapius, kuriuose „nieko nevyksta“ (aš tokiu literatūrai svarbiu dalyku laikiau veiksmą). Iš tikrųjų dorai nė nežinojau, apie ką iš viso jis bus, tad nekeista, jog iš tų mano užmojų nieko nesigavo. Tačiau gerokai vėliau, kuomet jau iš tikrųjų parašiau šį tą verto išspausdinti, dvejose mano esė yra nedideli fragmentai, pirmąsyk atėję į galvą būtent rašant tuos kelis tik atmintyje išlikusius puslapius.
Nevykėliškas bandymas parašyti romaną leido suprasti, kiek mažai aš žinau ir kiek daug ko nemoku. Skaičiau tada daug magiškojo realizmo. Salmano Rushdie knygos, Isabeles Allendes „Dvasių namai“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Manasis romanas irgi turėjo būti kažkas panašaus į Lietuvos istoriją, papasakotą per pusiau išgalvotą giminės likimą. Bet istorija užstrigo, kai po įvadinio skyriaus sumaniau pereiti prie įvykių, Milvydiškių kaimelyje nutikusių XX-ojo amžiaus pradžioje. Turėjau keletą tuomet dar gyvos močiutės papasakotų nuotrupų iš močiutės vaikystės, šį tą, ką galima pavadinti tėvų žvilgsniu į mano senelių pasaulį. Pradėjau rašyti ir supratau, kad nežinau, kaip, pavyzdžiui, sukurti prieš šimtmetį galėjusį būti dialogą, kad jis ir man patiktų, ir neatrodytų nei dirbtinai sušiuolaikintas, nei atstumiančiai pasenęs.

6.
Kai galvoju, kodėl man tada nepavyko, suprantu, jog vis dėlto, esmė ne literatūrinėje technikoje, ne būduose surasti išeitį, kaip parašyti išnykusios kartos dialogą, kurių šiaip jau išmokstama. Daug svarbiau iš gyvenimiškos patirties ateinanti išmintis, turėjimas ką pasakyti žmonėms. Ką tada galėjo pasakyti dvidešimt kažkelių metų jaunuolis? Tik tai, ką išmano, ką supranta ir jaučia. Ir ką išdrįsta rašyti. Tą ir darė talentingiausi mano draugai. To nedariau aš. Nes juk norėjau sukurti įspūdingą romaną, papasakoti išskirtinę žemaitišką sagą, įrašyti Telšius į literatūros istoriją. Vargu ar tokius sumanymus galima pavadinti brandžiomis protingo žmogaus svajonėmis.

7.
Didžioji dalis Linos Buividavičiutės kūrybos, kurią pastaruosius metus skaitau feisbuke – daugiausia išpažintinė poezija (beje, du anksčiau cituoti eilėraščiai irgi iš feisbuko). Bet būtent šios poetės kūryboje neseniai atradau ir kažko magiško kupinus giminės istorijos fragmentus, savotišką giminės sagą.
„Esu tavo atvaizdas, vienintelis neapsiblausęs, nors kai žiūrim į veidrodžius, matom du pavargusius žmones; vienodos šypsenos, vienodai išlenktos pėdos; o kartais atrodo, kad ir klysta buvo vienodai. Kaip gi kitaip, jei tavo dėka esu maitinta ne tik mišinukais – Kleboniškio oru, pušų spyglių arbata, sniego cukrum ant lūpų, plukių žydėjimo šventėm. Kaip gi kitaip, jei užaugau su ilgesiu dažnomis naktimis girdėdama, kaip užverda laiko arbatinukas, ir garuoja mūsų kūnų vanduo, kaip močiutės, Tavo mamos, vaistų spintelėje garuoja mūsų atminties kamparas. Dar niekada Tau nesakiau – gyvenome šalia autostrados ir miško – tas kasdienis mašinų ūžesys buvo mano ilgesio ir vaizduotės mokykla, išmokiusi sukurti keisčiausius pavidalus, priėmusi į liūdniaveidžių moterų gentį. Tai buvo mano tikėjimas – šitas Kleboniškis, vėjo kupetos, iš kiškio trobelių rūkstantys dūmai, rogių vėžės, vasaros karštis, miško paklotės švelnumas, mano „Anykščių šilelis“, nenuplikusios kalvos (kaip vis dar – Tavo galva); esu atvaizdas, vienintelis neapsiblausęs; mano sūnus jau irgi žiūri į veidrodį – vienodos šypsenos, vienodai išlenktos pėdos, tas pats miškas, ir vienintelis būdas, kuriuo galim atgimti“ (eilėraštis „Atvaizdas Tėvui“).
„Kai anksti ryte suskambo telefonas, supratau, kad praneša apie senelio mirtį. Šaltos balso tonacijos, kurias tyliai sugėriau. Buvau pradinukė. Mergaitė su stipria nuojauta. Šarvojom. Palaidojom. Būtinas laikmečio atributas – fotografijos. Gal gedulas menkesnis, jei paklausi, ar tavo ašaros nesugadins nuotraukos? Su seneliu žaisdavom kiaurabambį. Jis duodavo litą už išskalbtą nosinę. Tą naktį po laidotuvių mirusieji tarškino šaukštais virtuvėje, kvietė gentį močiutės barščiams, kurių vėliau taip ir neišmokau išvirti“ (beveik proza parašytas L. Buividavičiutės eilėraštis „Barščiai mirusiesiems“).
Sakytum, tik poetiniai punktyrai, atminties nuotrupos. Bet per jas skverbiasi viso krašto, laiko istorijos, kuriose įdomu stebėti, kaip per žmogaus mintis, likimą, prisiminimus, per visa, kas jam nutinka, skleidžiasi didesnis už patį žmogų paveikslas. Eilėraščiais kartais galima pasakyti nė kiek ne mažiau nei romanais. Gal net daugiau ir taikliau.

8.
Todėl pavydžiu poetams. Jų minties ir žodyno platumo, jų gebėjimo TAIP pamatyti pasaulį, kad išeitų eilėraštis. Žinoma, tai baltas pavydas, gal net greičiau ne pavydas, o žavėjimasis žmonėmis, sugebančiais daugiau negu tu. Seniai esu pastebėjęs, kad savo rašymams turiu tik gana siaurą įrankių rinkinį. Santykinai skurdų žodyną, šabloniškas sakinių konstrukcijas, dažnai sunkiai sugalvotus pavadinimus savo tekstams. Štai ir šiam pavadinti pasiskolinau mintį iš Algirdo Aramino filmo. Dar žinau, kad nuolat turiu saugotis nuo aukšto kalno bylojančio pamokslininko tono, kuris vis taikosi įsiterpti į daugelį mano rašymų. Kartais truputį pagelbėja, jei netikėtai atrandu savyje lyg ir turįs ką pasakyti. Ir vis dvejoju, ar iš viso moku rašyti.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas