Dažnai girdime, matome, skaitome apie terapijas su žirgais, žygius su žirgais, edukacijas su žirgais, stovyklas su žirgais. Tai labai gražūs, galingi ir ypatingai geri draugai, kadaise buvę neatskiriama kario dūšios dalimi… Daugelis žavisi jais, kai kas nori žirgą padaryti savo tarnu – užvaldyti. Kai kas nori jį įsigyti kaip prabangos prekę, kiti iš viso nė per kilometrą prie jo nesiartins, nes bijo. O ką reiškia žirgai Sigutei Lečkauskienei ir jos dukrai Aušrai Viesulei? Buvo įdomu jas pakalbinti ir pakeliauti kartu po jų pasaulį, kuris prasideda ir baigiasi su žirgais.
Elė Kakanauskienė
Sigutės pasaulis
Kiek Sigutė prisimena, jos visas gyvenimas buvo su žirgais. Būdama paaugle, vasaras leisdavo Dusetose, valstybiniame žirgyne, kur vadeliodavo arklius. Išmoko praktiškai viską, kas reikalinga dirbant su žirgais. Tad ir studijas nebuvo sunku pasirinkti – baigė Veterinarijos akademiją. Pradėjo dirbti Šeduvos žemės ūkio mokykloje, dėstė arklininkystę. Ištekėjusi už Ryto Grajausko, persikėlė gyventi į Gruzdžius, kur abu dirbo dėstytojais Gruzdžių žemės ūkio mokykloje. Deja, arklininkystės programos nebeliko, tad Sigutei teko persikvalifikuoti į kulinarijos kryptį, nes mokykla pradėjo ruošti namų ūkio ekonomes. Staigi vyro mirtis apvertė visą moters gyvenimą. Po kiek laiko Sigutė išteka antrą kartą ir atkeliauja į Žemaitiją, į vyro Sauliaus Lečkausko tėviškę Kalnėnų kaime. Sodyba sena, skaičiuojanti ne vieną dešimtį metų – žemaitiška troba su dviem galais. Vienu metu net buvusi mokykla. Tiesa, dabar ši troba restauruota, atnaujinta, bet senas galingas klevas skaičiuoja jau tikrai nemažai metų. Sigutė visada ilgėjosi žirgų, norėjo turėti savo žirgą, tad, gavusi „išeitines“, už tuos pinigus nusipirko kumeliuką Topolį – žemaituką, kuris yra Lietuvos nacionalinė saugotina veislė. Lečkauskai pradėjo bendrauti su plungiškiu Vidmantu Gentvilu, kuris augino žemaitukus, tad jis ir paragino juos stoti į Žemaitukų arklių augintojų asociaciją ir steigti savo žirgyną. Taigi, žirgynas, kuriam jau eina penkiolikti metai, prasidėjo nuo vieno žirgo Topolio, kurį nuvežė į parodą, jam buvo treji metai, gavo kergimo licenciją. Atsirado ir jojimo centras, kuris pavadintas „Topolio“ vardu. Dabar žirgyne būna apie 12-14 žirgų, iš jų paprastai – 5-6 žemaitukai, o įsivėlę yra ir trakėnai, ir ristūnai, ir Hanoverio veislė. Sigutės svajonė yra turėti žirgyną, kuriame būtų pusė žemaitukų, o kita pusė – arabų veislės žirgų.
Aušros pasaulis
Aušrai buvo septyneri metukai, kai su mama persikėlė gyventi į Žemaitiją. Ir atrodė, kad žirgams neatsiras vietos jos gyvenime. Topolis tada buvo jaunas, padūkęs žirgas, Aušra bijojo jo, nes kąsdavo, spirdavo. Ji buvo pakankamai aktyvi mokinė, turėjo įvairiausių veiklų, tad puikiausiai apsiėjo be žirgų. Bet mama Aušrą užrašė į sportinio jojimo stovyklą Kurtuvėnuose. Tada jai buvo keturiolika metų. Dar ir dabar Aušra prisimena savo, kaip jojikės, pradžią. Treniruočių metu mokėsi ir jodinėjo ant gana ramaus žirgo, o stovyklos pabaigoje per varžybas ją užsodino ant labai karšto būdo kumelės Dramos. Ji puikiai susidorojo su iššūkiu ir grįžusi namo pareiškė, kad nori joti ir dalyvauti varžybose. Pradėjo Aušra su Fortūna, bet ji nebuvo skirta varžyboms. Ant Topolio užsėdo jau kaip ketvirtoji raitelė ir su juo sudalyvavo nemažai varžybų. 18-ojo gimtadienio proga tėvai padovanojo jai kumelaitę Fronterą, bet iš pirmo žvilgsnio viena kitai nepatiko. Ji spirdavo Aušrai, neprisileido jos, kąsdavo, buvo nevaldomo būdo. Teko vežti ją net pas žirgų dresuotoją. Dar padėjo raitelė Rasa Janušienė, kuri turėjo patirties, bet labiausiai, kaip Aušra sako, padėjo laikas, praleistas kartu su ja. Lūžusi nosis, lūžęs pirštas, verki, pyksti, bet vis tiek eini pas žirgą, būni su juo, prausi, valai, treniruojiesi. Pasak mamos Sigutės, žirgas nėra kaltas, tik raitelis, nes reiškia, kad kažką ne taip darai, ne taip elgiesi. Žirgas moko tave daug dalykų – ištvermės, ryžto, susikaupimo, situacijos suvaldymo. Nesvarbu, kad atjoji atlenktais ir išnarintais pirštais, svarbu yra išsilaikyti balne, pasiekti finišą, o jei dar laimi taurę, tai tikrai geras jausmas.
Sporto klubas „Topolis“
Mamos svajonė turėti žirgyną kaip ir išsipildė, atsirado ir sporto klubas „Topolis“. Dukra Aušra išaugo, baigė studijas, ir ne vienas. Šiaulių universitete baigė anglų kalbos filologijos ir dalyko pedagogikos studijas, Lietuvos sporto universitete įgijo bendro fizinio ugdymo trenerio specialybę, Šiaulių universitete baigė pradinio ugdymo pedagogikos studijas. Dirba Telšių regioninio profesinio rengimo centre anglų kalbos mokytoja, o kitas visas laikas skirtas žirgams ir treniruotėms „Topolyje“. Iš pradžių atvykdavo treniruotis suaugę, atsiveždavo ir savo vaikus. Taip prasidėjo vaikų treniruotės. Moterys papasakojo daug sėkmingų istorijų žmonių, kurie pradėjo savo draugystę su žirgais „Topolyje“ ir dabar turi savo žirgynus ar savo žirgus. Jos labai džiaugiasi, kad išaugo, išėjo nemažai vaikų, kurie išsinešė su savim deramą požiūrį į žirgus ir neįsivaizduoja savo gyvenimų be jų. Pasak Sigutės ir Aušros, žirgas yra šeimos narys ir elgtis su juo reikia tinkamai. „Topolis“ priima visus, kurie nori pabandyti atsisėsti ant žirgo, pajoti ar pradėti rimtai treniruotis. Pasak Sigutės ir Aušros, atvyksta nemažai vaikų su įvairiom negaliom, tiek su fizinėm, tiek su intelekto sutrikimais, tiek su emociniais sutrikimais. Buvo nemažai vaikų, turinčių įvairias negalias, ir jos prisimena visas istorijas. Apie pirmą ištartą mergaitės žodį „trenere“, apie autistą vaiką, kuris pirmą kartą galėjo pažiūrėti į akis, apie mergaitę vežimėlyje, kuri po treniruočių galėdavo užlipti į trečią aukštą laikydamasi turėklų. Tai vadinama hipoterapija – kai žirgai padeda žmonėms su negaliomis. Aušra ir Sigutė sako, kad joms trūksta šitoje srityje medicininio išsilavinimo, trūksta žinių, nes gali pakenkti, tad, tikriausiai, Aušros mokslai nesibaigia, laukia dar viena sritis, kurią reikia studijuoti. O gal jos brolis Vincas, kuris studijuoja mediciną, sugrįš į tėviškę ir ras savo nišą? Pedagogika Aušrai labai pravertė, nes dirba su vaikais, treniruoja juos, ruošiasi varžyboms, patys organizuoja 80 km jojimo ištvermės varžybas laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ taurei laimėti. Jau septinti metai organizuoja stovyklas vaikams, kuriose jie įgyja jojimo pagrindų, tvarko, prausia žirgus ir sudalyvauja kai kas galbūt savo vienintelėse jojimo varžybose.
Mamos ir dukros gyvenimai sukasi apie žirgus ir su žirgais, o šalia šitų moterų jų vyrai – Saulius ir Andrius, kurie kaip tos povandeninės uolos laiko jų pasaulius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
