Įprasta manyti, kad gyvename laikais, kuomet gausu informacijos ir apie praeitį suprantame ir žinome viską. Tačiau mūsų žinojimas yra labai apibendrintas. Rimčiau ėmęsi tyrinėti, kaip kas buvo anksčiau, ne tiek retai aptiksime, kad net palyginti neseniai vykę dalykai ima prisimiršti, pamažu apsitraukia užmaršties migla. Ypač detalės, tam tikri įvykių vertinimai, anuometis santykis su gyvenamo meto tikrove. Apibendrintas praeities žinojimas kuria kiek iškreiptą vaizdą, ne iki galo tikrą iliuziją, kad žinome viską. Anksčiau leisti laikraščiai yra puiki priemonė tyrinėti praeitį, matyti, kas tada žmonėms atrodė svarbu ir leidžia kritiškiau pažvelgti į mus, gyvenančius šiandien. Ši savybė, nepaisant propagandos, būdinga ir okupacijos metų spaudai. Pažvelkime šiandien į vokiečių okupacijos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metais, pasigilinkime, kas buvo rašoma tuo metu leistuose laikraščiuose.
Stasys Katauskas
Praeities metraštis
„Kalvotosios Žemaitijos“ redakcijai jau gan senokai į rankas pakliuvo tvarkingai įrištas pluoštas daugiau kaip aštuoniasdešimties metų senumo lietuviškų laikraščių, leistų mūsų šalyje. Greičiausiai juos išsaugojo kokie senienų mėgėjai. Seniausiems – beveik šimtmetis, „naujausi“ – 1941-1944 metų. Skaitant juos, matyti, kaip gyveno tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų Lietuva. Tiesa, skirtingų leidinių ir tonas skiriasi. Šiandien mums atrodo, jog gyvename labai susiskaldžiusiame pagal žmonių politines nuostatas pasaulyje. Bet iš ano meto spaudos matyti, jog visuomenės susiskaldymo pagal politines pažiūras anuomet būta nė kiek ne menkesnio.
Kintant politinei situacijai, kito ir laikraščiai bei tai, kas juose rašoma. Štai 1940-ųjų spaudoje jau ryškėja artėjanti sovietinė okupacija. Bet didžiausią dalį tarp įrištų senųjų spaudos leidinių sudaro vokiečių okupacijos metais Kaune leistas dienraštis „Į laisvę“, Vilniuje leistas „Karys“ bei „Jaunoji Lietuva“, kiek rečiau Kaune pasirodydavusi „Ateitis“ ir kaip Reiche dirbančių lietuvių savaitraštis įvardintas leidinys „Lietuviai“. Juose dominuoja vokiška propaganda. Kokia ji?
Propaganda
„Madagaskare verda nepaprastai gyvos kovos“, „Didelis vokiečių povandeninių laivų laimėjimas“, „Dideli laimėjimai Šiaurės Afrikoje“, „Milžiniškas grobis Singapūre“, „Mobilizuokime visas jėgas parblokšti komunizmui“, „Tikroji darbo šventės prasmė“ (naciai taip pat šventė Gegužės 1-ąją). Daugmaž tokio pobūdžio antraštės dominuoja šiuose leidiniuose, ypač pirmuosiuose puslapiuose. Daugelyje šių straipsnių vyrauja primityvokai pakilus tonas, gausu vokiečius šlovinančių epitetų, akivaizdžios antisovietinės, retai kur antisemitinės nuotaikos. Krenta į akis, jog skaitant tuos laikraščius, atrodo, kad žydų ir Holokausto tarsi nebūta. Nebent viena kita neigiama užuomina, žydus vaizduojanti kaip sovietų parankinius. Pavyzdžiui, 1944-ųjų metų birželio gale pasirodžiusiame savaitraštyje „Lietuviai“ aprašomos birželio 22-osios iškilmės (šią dieną sovietų okupuotos Lietuvos sieną peržengė vokiečių kareiviai). Straipsnyje rašoma, kad Karo muziejaus sodelyje surengtas iškilmingas renginys. Teigiama, jog „Prieš trejus metus prasidėjo Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas, atnešęs lietuvių tautai išsilaisvinimą iš bolševikų-žydų teroro, siautėjusio Lietuvos žemėje vienerius metus. Tą dieną narsiosios vokiečių kariuomenės daliniai peržengė Lietuvos sieną ir galingu smūgiu nubloškė toli į Rytus Lietuvą terorizavusius ir siekusius visiško lietuvių tautos išnaikinimo bolševikus ir jų raudonąją armiją“. Žodis „raudonąją“ rašomas mažąja raide. Šiandien žinome, kad iki Vokietijos sutriuškinimo tada buvo likę mažiau nei metai, o iki pakartotinės sovietų okupacijos dar mažiau. Žinoma, visame laikraštyje nė menkiausios užuominos, kad vokiečiai Lietuvoje buvo tokie pat okupantai, kaip ir sovietai, kad jų ateities planuose nebūta vietos ne tik Lietuvos valstybei, bet ir lietuvių tautai.
Pati vokiečių kova tuomečiuose laikraščiuose vaizduojama kaip kova dėl laisvės. 1941-ųjų „Jaunosios Lietuvos“ pirmame puslapyje yra net straipsnis „Vokiečių tauta kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę“ su paantrašte „Istorinė Fiurerio kalba Reichstage“. Straipsnyje nuolat cituojamas ir komentuojamas Adolfas Hitleris. Aprašoma, kad pasiklausyti A. Hitlerio prie Krolio operos, kur vyko Reichstago posėdis, veržėsi tūkstantinės berlyniečių minios, kad žmonės laužėsi pro užtvaras, norėdami geriau viską išgirsti, kad prabilus fiureriui, įsivyravo kupina laukimo tyla. Įstrigo sakinys, jog „Svarbiausieji A. Hitlerio išvedžiojimai nuolat buvo pertraukiami gyvų atstovų ovacijų“. Ką pasakė tada fiureris?
Hitlerio kalba
Vokietijos diktatorius pirmiausia apkaltino „Churchilį ir kliką“ atmetus 1940-aisiais „Didžiosios Vokietijos“ pasiūlytą taikos planą. Tad, pasak A. Hitlerio, tapo akivaizdu, jog turėjo prasidėti kova, nulemsianti Vokietijos, Europos, net viso pasaulio ateitį 500-ams, o gal ir keliems tūkstančiams metų į priekį. Minimos ir Baltijos šalys, kurios „Pačio Vokietijos Reicho širdgėlai greitai patyrė, kad vienintelis faktorius, kuris galėjo būti stipriausia garantija prieš iš Rytų gresiantį pavojų, buvo tik Vokietija“. Dėl Baltijos šalių aneksijos kaltinama ir Anglija, kuria „negalima pasitikėti“ (skaitytojui čia reikia priminti, kad tuo metu vokiečiai kariavo su anglais, o vokiečių lėktuvai bombardavo Londoną). Tačiau apskritai A. Hitlerio kalboje apeliuojama į tai, kad Europos sienos esančios ne geografinės, o kultūrinės, kad Europos riba „yra ne Uralas, o toji linija, kuri skiria Vakarų gyvenamą vaizdą nuo Rytų“. Kad „mūsų kontinentui nėra jokių geografinių definicijų, tik tautinė ir kultūrinė“.
Žinoma, fiurerio kalba ištisa propaganda. Joje nutylimi agresyvūs tuometės Vokietijos tikslai, nė menkiausios užuominos apie Holokaustą, apie tikruosius Vokietijos tikslus. Daugelis momentų primena vėliau Lietuvą paskandinusią sovietinę propagandą (skaitant tuos laikraščius, matyti, iš ko pavyzdį ėmė sovietai). Kai kurie momentai vietomis net panašūs į dabartinę D. Trumpo retoriką. Tačiau bendrai imant, pribloškia, kokia primityvi atrodo, pavyzdžiui, dažnai su A. Hitleriu lyginamo dabartinio Rusijos diktatoriaus V. Putino argumentacija ir pseudopolitologiniai išvedžiojimai lyginant su tuo, kaip žmonių protais manipuliavo A. Hitleris. Fiurerio kalbos gale pateikiami ir žuvusių ar sužeistų Vokietijos kareivių skaičiai. Pasak A. Hitlerio, iki 1941-ųjų gruodžio kare jau buvo žuvę 158 733, sužeisti 563 032, dingę be žinios 31 191 vokiečių kareiviai.
Karo vaizdavimas
Kliūna tuose laikraščiuose visiems nacių priešams. Štai tuometis JAV prezidentas „ponas Roosveltas“ vaizduojamas kaip bijantis taikos. Teodhoras Rooseveltas vaizduojamas ir kaip vienas didžiausių karo kaltininkų. Daug dėmesio skiriama kovoms Vakarų fronte ir Tolimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje. Kažkiek net stebina, kad palyginti mažai rašoma apie tai, kas tuo metu dėjosi rytiniame fronte. Įdomu, kad publikuojamuose straipsniuose nevengiama rašyti, jog vokiečių pajėgos atakuoja ne tik karinius lėktuvus, bet ir, pavyzdžiui, britų prekybos laivus, uostų įrenginius.
Aprašomos ir anuomečių vokiečių sąjungininkų japonų pergalės Azijoje.
Tipiški po publikuojamomis nuotraukomis spausdinami prierašai: „Europos sargyboje prieš bolševizmą“, „Narsieji vokiečių kareiviai“, „Vokiečių šarvuočiai Afrikoje žengia į priekį“, „Anglų jūrininkai sulaikę vienos neutralių valstybių laivą tikrina, ar nėra vežama Vokietijai skirtų prekių“. Apskritai karas vaizduojamas kaip sunki Vokietijos kova su egzistencinę grėsmę keliančiais priešais. Lietuviai šiuose laikraščiuose rodomi kaip broliškai petys petin su vokiečiais kovojantys kariai. Kai kuriuose straipsniuose neatmetama ir pralaimėjimo galimybė. Daugiausiai nerimaujama dėl sąjungininkų turimų laivų trūkumo. Tiesa, čia reikia patikslinti, jog aptariamuose leidiniuose sąjungininkais vadinamos Vokietija, Italija ir Japonija.
Skelbimai
Tačiau užteks politikos. Senieji laikraščiai, net tie, kuriuose ištisai propaganda, puikus šaltinis įsižiūrėti, kuo anuomet gyveno vadinamieji paprasti žmonės. Jų godas, siekius ir rūpesčius išduoda to meto skelbimai. Štai keletas jų. „Sargėnų sanatorijai skubiai reikalinga skalbėja“, „Keičiu į ką kitą mažai dėvėtą kostiumą ir laikrodėlį“, „Keisiu į ką nors moteriškas pirštines. Spalva mėlyna ir bordo“, „Pirksiu fizharmoniją mokytis vargoninkauti“, „Reikalingas kopūstų ir kitų daržovių raugintojas“, „Vienerių metų vaikui reikalinga mergaitė“, „Skubiai reikalinga sąžininga prityrusi vaistininkė“, „Keisiu fotoaparatą „Kodak“ į moterišką dviratį ar į ką nors“, „Prityręs matematikos mokytojas per dešimt pamokų parengia vienos klasės kursą. Kas norite pasirengti egzaminams iš matematikos, siūlykite raštu į šio laikraščio administraciją „Matematikui“. Pastarajame skelbime nurodyta, kaip susisiekti su skelbimo autoriumi. Daugumoje kitų skelbimų pateikti adresai su nurodytais pašto kodais, kai kur, ypač Kauno laikraščiuose, nurodyti ir telefono numeriai.
Iš pirmo žvilgsnio daugelis tų skelbimų atrodo lyg įprasti kasdienio gyvenimo liudijimai. Tačiau nors nedominuoja, visgi reguliariai pasitaiko skelbimų, kur nurodoma arba akcentuojama vokiečių kalbos svarba. Tipiški pavyzdžiai – „Trys jaunuolės, baigusios liaudies mokyklą, turinčios 16 metų, ieško vietos. Viena kalbanti vokiškai“, „Vokiška įstaiga Kaune nuo 14 2 42 ieško prityrusios vokiškai kalbančios virėjos ir vokiškai kalbančios tarnaitės“.
Santykinai normalaus gyvenimo iliuziją kuria ir retkarčiais išspausdintos daugiausiai užsienio sporto naujienos. Pavyzdžiui, rašoma apie 1942-ųjų Pietų Amerikos futbolą, kur „Žinomas vidurio puolikas Lafferara anksčiau startavęs už „Estudiantes de L Plata“ perėjo į „Boca Juniors“ klubą, kuris už jį sumokėjo 50 000 pesetų“. Tačiau ir apie sportą rašant praslysta politika. Tarkim, straipsnelyje apie Ispanijos boksininkų apsilankymą Vokietijoje užsimenama, kad boksininkai susitiko su vokiečių gretose kovojančiais buvusios „Mėlynosios divizijos“ (dešiniųjų karinė formuotė tarpukarių vykusiame Ispanijos pilietiniame kare) veteranais.
Tokie tad vokietmečio laikraščiai. Kituose straipsniuose pažvelgsime į sovietų okupacijos dešimtmečių spaudos leidinius ir į tai, ką rašė spauda tarpukario Lietuvoje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
