Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka Telšiuose šiandien suvokiama kaip atvira, gyva bendruomenės erdvė. Nuo 2024 m. gegužės jai vadovaujanti Jolanta Zubienė kalba apie biblioteką kaip apie susitikimų, pokalbių, kūrybos ir žmogiško ryšio vietą. Apie nuveiktus darbus, prasmingus susitikimus, vertybes ir ateities viziją – šiame pokalbyje.
Algirdas Dačkevičius
– Dirbate bibliotekoje nuo 2024 m. gegužės – ar per tokį trumpą laiką keitėsi pati biblioteka ir jos vaidmuo Telšių bendruomenėje?
– Per šį laiką biblioteka tapo dar atviresnė ir gyvesnė. Matau, kad bendruomenė vis labiau ją renkasi ne tik skaitymui, bet ir prasmingiems susitikimams, pokalbiams, kūrybai. Stengiamės kurti erdvę, kurioje kiekvienas Telšių gyventojas jaustųsi laukiamas.
– Kokius savo vadovavimo laikotarpiu įgyvendintus projektus ar iniciatyvas laikote reikšmingiausiais?
– Stengiuosi puoselėti ir tęsti svarbiausias bibliotekos tradicijas – viena jų yra „Poezijos pavasaris“, kuris man itin brangus ir kasmet sulaukia daug gražaus bendruomenės dėmesio. Labai džiaugiuosi ir reikšmingomis iniciatyvomis, kurias pavyko įgyvendinti laimėjus Lietuvos kultūros tarybos projektus: „Artėju prie tavo žodžio: Žemaitės gyvenimo jubiliejus“ bei „Bibliojausmas: kodas – draugystė“. Tai projektai, kurie leido pažvelgti į literatūrą naujomis formomis ir pritraukė įvairias auditorijas.
Ypatingu džiaugsmu man ir Telšiams tapo „Dainuojamosios poezijos festivalis“ – jaukus koncertas, kuriame klausėmės bardų Giedriaus Arbačiausko ir Živilės Mackevičiūtės, Gedimino Storpirščio, Andriaus Kaniavos. Tai sukūrė tikrą kultūrinę šventę.
Šios iniciatyvos, mano manymu, labiausiai praturtino bibliotekos gyvenimą ir sustiprino jos ryšį su bendruomene.
– Jūs nuolat į biblioteką kviečiate įdomius rašytojus, dvasininkus, kultūros ir meno žmones. Kaip gimsta tokių renginių idėjos?
– Daugelis renginių idėjų brendo ne vienerius metus. Dar dirbdama Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje, palaikiau ryšius su rašytojais, kurie dabar atvyksta į Telšius. Kita dalis iniciatyvų gimsta nuolat stebint kultūrinį gyvenimą Lietuvoje – nuo aktualijų iki Vilniaus knygų mugės tendencijų. Tai padeda atrinkti svečius, kurie mūsų bendruomenei būtų įdomūs ir reikšmingi.
– Kurie svečiai Jums paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Sunkus klausimas, tikrai nelengva pasirinkti, nes kiekvienas susitikimas palieka savitą įspūdį. Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo ramybė, kunigo Beno Lyrio atvirumas, Aldonos Ruseckaitės išmintis, Viktorijos Daujotytės jautrumas, Gyčio Padegimo teatrališkumas, Giedriaus Savicko atvirumas, Mariaus Čepulio gyvoji gamtos meilė, – visa tai kuria nepakartojamą mozaiką.
Ir, žinoma, labai įsiminė susitikimas su kunigu Ričardu Doveika – jo gebėjimas kalbėti šiltai, aiškiai ir kartu labai giliai paliko ypatingą emocinį įspūdį tiek man, tiek bibliotekos lankytojams.
Šie susitikimai tokie skirtingi, kad kiekvienas iš jų yra labai brangus ir prasmingas.
– Biblioteka aktyviai vykdo edukacijas įvairioms amžiaus grupėms. Kurios edukacijos Jums pačiai atrodo prasmingiausios?
– Labiausiai vertinu edukacijas, kurios skatina smalsumą ir kūrybiškumą – ypač vaikų ir jaunimo. Taip pat svarbios tos, kurios padeda vyresnio amžiaus žmonėms tobulinti skaitmeninius įgūdžius, ugdyti kritišką mąstymą.
– Kokius įgūdžius šiandien laikote reikalingiausiais bibliotekininkui, dirbančiam su tokia įvairia publika?
– Šiandien bibliotekininkui itin svarbūs kūrybiškumas ir atvirumas naujoms idėjoms. Ne mažiau reikalingi atsakingumas, empatija ir gebėjimas kritiškai mąstyti – juk dirbame su labai įvairiais žmonėmis ir nuolat kintančiu informacijos pasauliu. Šie įgūdžiai padeda ne tik profesionaliai atlikti darbą, bet ir kurti jaukią, palaikančią atmosferą bibliotekos lankytojams.
– Kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp tradicinės bibliotekos veiklos ir modernių kultūrinių iniciatyvų?
– Man visada svarbiausia išlikti ištikimai bibliotekos esmei – knygai. Didžioji dalis mūsų veiklų remiasi skaitymu, literatūra, susitikimais su autoriais. Tačiau kartu stengiamės žengti kartu su laikmečiu: ieškome patrauklių formų, kviečiame naujas auditorijas. Atrodo, kad mums pavyko rasti gražų balansą – tradicijos išlieka, o modernumas įneša gyvybės ir naujų idėjų.
– Kokią ateities viziją matote Karolinos Praniauskaitės bibliotekai?
– Matau biblioteką kaip modernų, atvirą bendruomenės centrą. Norisi, kad tai būtų vieta, kurioje susitinka tradicijos ir naujovės, kur lankytojai rastų ne tik knygas, bet ir erdves susitikimams su rašytojais, kūrybai, pokalbiams, mokymams, edukacijoms.
Svarbu, kad biblioteka taptų dar labiau prieinama įvairioms amžiaus grupėms – nuo vaikų iki senjorų, nuo skaitytojų iki kūrėjų. Norėčiau, kad čia atsirastų daugiau interaktyvių veiklų, kūrybinių dirbtuvių, edukacijų, taip pat – stiprėtų partnerystės su mokyklomis, kultūros įstaigomis ir vietos bendruomenėmis.
Didelę vietą vizijoje užima ir jauki bei estetiška aplinka – tokia, į kurią žmonės nori sugrįžti, kurioje gera dirbti, ilsėtis, bendrauti. Siekiu, kad biblioteka būtų ne tik knygos namai, bet ir kultūros, idėjų bei žmogiškų susitikimų namai.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti Telšių skaitytojams ir jaunimui, atrandantiems savo kelią kultūroje?
– Linkiu drąsiai ieškoti savo kelio kultūroje – ji visada atvira, priimanti ir leidžianti atrasti save iš naujo. Biblioteka – vieta, kurioje jūs visada laukiami. Artėjančių šv. Kalėdų proga linkiu kiekvienam skaitytojui ramybės, jaukumo ir šviesos namuose bei širdyse. Tegul 2026-ieji būna prasmingų susitikimų, įkvepiančių knygų, atradimų ir bendrystės metai. Linkiu, kad biblioteka ir toliau būtų vieta, į kurią norisi sugrįžti – ieškoti, kurti ir būti kartu.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
