Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 93,94,95)
Tryškių Švč. M. Marijos Škaplierinės paveikslas priskirtinas Šventojo pokalbio (Sacra Conversazione) ikonografinės schemos paveikslų grupei, kai Dievo Motina ir Sūnus vaizduojami drauge su šventaisiais, Bažnyčios globėjais ar vienuolinių ordinų steigėjais. Tikėtina, kad šio tapybos darbo užsakovai priklausė basųjų karmelitų aplinkai, nes paveiksle vaizduojami abu naujai susikūrusios ordino atšakos atstovai: reformatorė šv. Teresė Avilietė ir basųjų karmelitų vyrų vienuolijų įkūrėjas šv. Kryžiaus Jonas“.
Straipsnyje pateikiame informacija, kad šis paveikslas susijęs su Karmelitų ordinu, kurio iniciatyva steigėsi tikinčiųjų bendruomenės, vadinamosios Škaplierinės brolijos, skleidusios pamaldumą, susijusį su šia devocionalija.
Toliau straipsnyje rašoma: „Švč. M. Marijos Škaplierinės paveikslui reprezentatyvumo atspalvį suteikia statiškos ir orios vaizduojamųjų figūros, sudarančios trikampę kompoziciją. Puošnumo estetika atsiskleidžia per meniškus aptaisus, dengiančius Marijos ir Sūnaus drabužius, vienuoliškus šventųjų Teresės ir Kryžiaus Jono apdarus. Metalo aptaisais dengti ir tradiciniai marijinių atvaizdų atributai: 12 žvaigždžių vainikas, Marijos karūna, mažųjų škaplierių sakramentalijos bei Kūdikio Jėzaus ir šventųjų karmelitų galvas gaubiančios spindulių aureolės.
Tryškių Švč. M. Marijos Škaplierinės paveikslo kilmė šiuo metu dar nėra išsamiai ištirta. Iš XVIII a. šaltinių žinoma, kad Tryškių bažnyčioje būta ir procesijų altorėlio su Švč. M. Marijos Škaplierinės atvaizdu, kuris galimai atkartojo altoriaus paveikslo kompoziciją. Gilesni istoriniai tyrimai atskleistų aptariamo paveikslo užsakovus, pirmavaizdį, autorystę ar ryšį su konkrečiu vienuolynu. Tikėkime, kad sakralinės dailės kūriniai, kaip karmelitiškojo maldingumo tradicijų liudytojai, vis dažniau sulauks tyrėjų dėmesio, ir naujai prabilę vėl mums primins rudąjį škaplierių kaip Švč. Mergelės Marijos globos ženklą bei įsipareigojimą sekti Jėzumi Kristumi“.
Aurelija Rusteikienė straipsnyje „Švč. Mergalė Marija Škaplierinė Lietuvos XVII-XVIII a. bažnytinėje dailėje“ papildė aukščiau pateiktą informaciją: „Lietuvoje turime keletą paveikslų, kuomet Šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas vaizduojami škaplieriaus įteikimo temoje. Tryškių (Telšių r.) bažnyčioje esantis XVII a. Švč. M. Marijos Škaplierinės paveikslas yra tipinis tokios ikonografijos pavyzdys. Abstrakčioje erdvėje išdėstytos figūros sudaro piramidinę kompoziciją. Tolygiai akcentuojama tiek Švč. M. Marija su stovinčiu ant jos kelių Kūdikiu, tiek abu karmelitų vienuoliai. Meniškais aptaisais taip pat dengti ne tik Marijos ir jos Sūnaus rūbai, bet ir Šv. Teresės bei šv. Kryžiaus Jono vienuoliški apdarai. Karūnuotą Mariją supa dvylikos žvaigždžių ratas, o tapačios spindulinės aureolės puošia Kūdikėlį Jėzų bei šventųjų karmelitų galvas. Dievo Motina ir Sūnus laiko rankose brolijos škaplierius, skirtus pamaldžiai parklupusiems vienuoliams“.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius Tryškių bažnyčioje galėjo atsirasti XVII amžiaus pabaigoje, pakeisdamas kurį nors ankstesnį. Tokiam teiginiui užuomina yra 1667 metų vizitacijos akte: „Kadangi iki šiol parapijoje nebuvo brolijos, leidžiama įsteigti broliją Švč. Mergelei Marijai pagal Katedros leidimą, su klebono priežiūra“.
Senieji ir dabartiniai altoriai
Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ teigia kiek kitaip – minėtas paveikslas neva sukurtas XVIII amžiuje. Tačiau altorius yra iš XVII amžiaus: „Bene autentiškiausia šios bažnyčios interjero puošmena – XVII amžiuje sukurtas šoninis Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius rodo brandžias baroko formas. Ažūrinės kolonos ir šventųjų skulptūras supantys meniškai drožinėti sparnai – vienas iš įspūdingiausių medinių baroko altorių pavyzdžių Žemaitijoje“.
1677 metų bažnyčios vizitacijos akte Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius neminimas. Arba jis atsirado vėliau, o greičiausiai, jei sukurtas XVII amžiuje, atvežtas iš kitur, 1751 metais pastačius naują Tryškių bažnyčią.
Lyginant 1751 metais pastatytą bažnyčią su aprašyta 1643 ir 1677 metų vizitacijos aktuose, matome, kad altoriai kiek pakitę.
1643 ir 1677 metais centrinio altoriaus pagrindinėje dalyje buvo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atvaizdas, šonuose – Šv. Petro, Šv. Povilo ir Šv. Kotrynos statulos. Virš pirmojo paveikslo – Švč. Mergelės Marijos karūnavimas danguje, šonuose – Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio statulos. Altoriaus viršuje – Išganytojo atvaizdas. Kaip minėta, altorių pastatė Povilas Sapiega, pakancleris, o dekoravo ir paauksavo ponas Adalbertas Vażynskis, Dirvėnų tijūnas, 1643 metais.
Kaip rašoma Kultūros paveldo vertybių departamento pažymoje, dabar yra centrinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius su tabernakuliu, septyniomis skulptūromis, dviem paveikslais. Pirmajame tarpsnyje yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, o antrajame – Švč. Trejybės paveikslas. 1643 ir 1677 metais altoriaus antrajame tarpsnyje buvo – Švč. Mergelės Marijos karūnavimo danguje paveikslas.
Išliko Šv. Petro, Šv. Povilo skulptūros, minimos 1667 metų vizitacijos akte. Bet neliko Šv. Kotrynos skulptūros.
Dabar antrajame tarpsnyje matome dvi skulptūras, kurios Kultūros vertybių departamento pažymoje ir Adomo Butrimo knygoje neaprašytos. Abiejų skulptūrų šonuose yra angelėlių skulptūrėlės. Kultūros paveldo vertybių departamento pažymoje užsimenama apie Šv. Jono Nepomuko skulptūrą antrame tarpsnyje. Panašu, kad ši skulptūra yra dešinėje antrojo tarpsnio pusėje. 1667 metų vizitacijos akte minimos antrame tarpsnyje buvusios Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio skulptūros. Tokios abi skulptūros dabar ne pagrindiniame, o šoniniame Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriuje.
Dabartinėje bažnyčioje yra 1667 metų vizitacijos akte minimas Šv. Onos altorius, tik kažin, ar tas pats, bent paveikslas tikrai jau ne tas pats. 1667 metų vizitacijos akte minima Šv. Ona su Marija, ant rankų laikančia Kūdikį. O dabartiniame altoriaus paveiksle vaizduojamas kitoks siužetas. Šiaip ar taip Šv. Onai skirtas altorius išsaugojo savo vietą Tryškių bažnyčioje. O XVII amžiuje minimų Švč. Mergelės Marijos karūnavimo danguje, Šv. Pranciškaus ir Šv. Domininko altorių dabartinėje bažnyčioje nėra. Vietoje jų yra Šv. Antano Paduviečio, Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriai.
Šv. Onos altarija
Iš XVII amžiaus vizitacijų aktų žinoma vienintelė Tryškių bažnyčios altarija – Šv. Onos. Altarijos dažnai turėjo atskirus nuo klebonijos ūkius ir pastatus. Todėl altarijoms išlaikyti buvo reikalingos aukos arba žemės valdų fundacijos. Tryškių bažnyčios Šv. Onos altariją 1644 metais įsteigė Jeronimas Adalbertas Važynskis su žmona Ona Pacaite Važynskiene. Ji 1661 metais altarijai testamentu paskyrė Bunokiškės dvarelį su Stakminių ir Užvėdarės kaimais. Pastarasis kaimas – tarp Luokės ir Kaunatavos, o Stakminiai – šalia pietinės Tryškių dalies. O kur buvo Bunokiškė, neaišku.
Pagal Onos Važynskienės 1661 metų testamentą, fundacija užrašyta „Su tokia sąlyga, kad garbingasis Tryškių parapijos klebonas iš šio dvaro ir kaimų pajamų išlaikytų vikaru vadinamą kunigą ar altaristą, kuris, gyvendamas prie Tryškių bažnyčios, padėtų garbingajam klebonui sielų ganymo darbuose ir bažnytinėse pareigose. Be to, kiekvieną savaitę trečiadienį ir penktadienį jis turėtų aukoti dvi gedulingas Mišias už jos, fundatorės, sielą, jos vyro Adalberto Važinskio, Dirvėnų tijūno, jų vaikų ir giminaičių sielas, bei visų skaistykloje esančių sielų, už kurias niekas nesimeldžia, atilsį“.
1677 metais aprašyti Bunokiškės dvaro (predi Bunokiszki) pastatai ir valdos. Gyvenamasis namas buvo su dviem kambariais ir alkieriumu bei šoniniu sandėliuku. Prieš prieangį būta verandos. Alkieriuje buvo trys geri langai, o didesniame kambaryje – keturi, ir dar vienas – sandėliuke. Mažesnis kambarys prie verandos turėjo tris langus, iš kurių du buvo sulaužyti, o trečias užkaltas lentomis. Dvarelyje stovėjo ir ūkiniai pastatai: rūsys, arklidė, kepykla, apgriuvęs svirnas ir naujas, bet dar nebaigtas svirnas. Trečias svirnas taipogi buvo senas, apgriuvęs. Buvo ir tvartelis, pastogė gyvuliams laikyti, didelis labai senas galvijų tvartas. Pastatai dengti šiaudais. Vizitacijos akte minima šiaudais dengta pirtis su priepirčiu, įrašytos trys senos daržinės, pintos iš šakų: viena – didelė, dvi – mažesnės. Didžioji dengta šiaudais, labai sena, antroji taip pat sena, o trečioji – visai be stogo. Aptvaras iš rąstų padarytas, o apjuosiantis tvoros žiedas pintas iš šakų. Visa dvarelio sodyba aptverta tvora, kuri buvo jau labai sena.
Dvarelio žemėje sėjo rugius, avižas, kviečius, žirnius, grikius, miežius. Užvėdarės kaime buvo šeši valstiečių ūkiai, trys sklypai buvo tušti. Stakminių kaime žemę valdė dvylika valstiečių šeimų, bet vis dėlto penki sklypai buvo tušti.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
