Tryškių bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Alvydas Ivoncius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 93,94,95,96,97)

1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad špitolė, pastatyta Alberto Važynskio, skirta septyniems vargšams. Špitolė aprūpinama Važynskių fundacijos pajamomis.
Tų metų akte špitolė išsamiau aprašyta. Ji stovėjo prie kelio – vienu galu atsukta į bažnyčią, kitu – į miestą. Joje buvo du kambariai, plati priemenė ir už jos – kamarėlė.
Viename kambaryje, bažnyčios pusėje, buvo durys ant vyrių, du sudužę stikliniai langai, koklinė krosnis.
Antrasis kambarys, miesto pusėje, buvo trys sudužę įstiklinti langai. Taip pat ir kamarėlė. Špitolės stogas buvo dengtas šiaudais, senas, praleido vandenį.
Kadangi stogas, dengtas šiaudais, yra kiauras ir apdriskęs, kelia pavojų dėl gaisro, kadangi špitolė arti bažnyčios, vizitacijos akte nurodoma stogą pakeisti, apdengiant lentelėmis arba „medinėmis čerpėmis“. Įsakyta sutaisyti langus, sugriuvusią vieno kambario krosnį atstatyti. Liepta susigrąžinti sklypą šalia špitolės, kurį buvo užėmęs karaliaus pavaldinys, kartą per metus aprūpinti vargšus drabužiais. Vyrai ir moterys špitolėje turi gyventi atskirose patalpose, tačiau visus prižiūri vienas prižiūrėtojas.
Kodėl Šv. Onos altarijai priklausiusi špitolė buvo taip apleista, „Žemaičių vyskupystėje“ paaiškino Vincentas Juzumas. Jis rašė: „Laikui bėgant, ši altarija, turinti turtingą fundaciją, imta suteikinėti įvairiems aukštiems bažnytiniams pareigūnams, reziduojantiems prie karaliaus ar kapitulos. Vis dėlto šie aukšti pareigūnai, gaudami iš jos pajamų, šiai bažnyčiai netarnavo, taip pat apleido ir altarijos pastatus“. Pagausėjus parapijoje žmonių, klebonas turėjo išlaikyti du vikarus, nes altaristos, susižerdami altarijos pajamas, jam niekuo nepadėjo. Kažkuris klebonas paprašė vyskupijos valdžios leisti jam pačiam būti ir altarista ir tokį leidimą gavo. Altarijos turtai buvo perduoti klebonijai. Kaip nebereikalingi, altarijos pastatai sunyko ir visai išnyko. Pasak Vincento Juzumo, altarijos pastatai buvo prie Virvytės.

Bažnyčios globėjai ir geradariai
Kieno valia ir rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji Tryškių bažnyčia, kol kas nežinome. Kadangi Tryškiai ir Tryškių seniūnija, kaip valdovui priklausančių kaimų kompleksas, priklausė karaliui ir didžiajam kunigaikščiui, tai logiška manyti, kad bažnyčia pastatyta jo rūpesčiu.
Manoma, kad pirmoji Tryškių bažnyčia pradėta statyti Valakų reformos metu ir tai padarė šią reformą atliekantys revizoriai. Bažnyčios pastatyme reikšmės galėjo turėti ir Žemaitijos seniūnai bei Dirvėnų valsčiaus tijūnai.
Valakų reforma pradėta 1547 metais valdovo žemėse. Jos tikslas buvo išmatuoti visą žemę, ją suskirstyti trilaukiais, kuriuose įdiegta sėjomaina: dviejuose laukuose augino žieminius ir vasarinius javus, o trečią palikdavo pūdymui. Didieji laukai būdavo suskirstomi rėžiais, kurių po vieną turėjo kiekviena valstiečių šeima. Ji gaudavo iš viso po valaką (21,38 hektaro) žemės. Tokia reforma paskatino iš vienkiemių į gatvinius kaimus sukelti valstiečius. Įgyvendinus reformą, pakilo derlingumas, todėl tokį modelį pradėta diegti bažnytinėse ir dvarininkų valdose.
Miestelių gyventojai, kaip rodo XVII amžiaus Luokės bažnytinio dvaro inventoriai, taip pat valdė rėžius. Miestelėnai, bent dauguma jų, buvo tokie pat valstiečiai kaip ir kaimų gyventojai.
Iki Valakų reformos Tryškiuose buvo karališkasis dvaras, kuriam priklausė Tryškių tenuto, vėliau vadinto seniūnija, kaimai.
Valakų reforma vykdyta iki XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio, todėl pirmoji Tryškių bažnyčia galėjo būti pastatyta tarp 1547-1570 metų. Nors Valakų formos pagrindinė iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo (1467-1548) žmona karalienė Bona (1494-1557), reforma įvykdyta valdant jos sūnui Žygimantui Augustui (1520-1572).
Mažųjų Dirvėnų valsčius, kuriam priklausė Tryškiai, tiesiogiai buvo pavaldus ne Žemaitijos seniūnui, o valdovui, Valakų formos metu – Žygimantui Augustui. Galima spėti, kad jis ir įsakė Tryškiuose pastatyti bažnyčią. Paprastai vyskupų prašymu bažnyčių pastatymu savo miesteliuose rūpinosi valdovai. Kaip analogiją galima pateikti Žygimanto Senojo 1536 metų raštą, kuriuo jis savo Telšių miestelyje įsakė pastatyti bažnyčią.
Valdovo valią įvykdyti privalėjo Tryškių dvaro ir tenuto (seniūnijos) tenutarijus (seniūnas) bei Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnas. Kol kas nežinome, kas XVI amžiaus antrojoje pusėje administravo Tryškių dvarą ir seniūniją. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnais XVI amžiaus antrojoje pusėje buvo Vaitiekus Šemeta, Jono sūnus, ir vėliau Malcheris Šemeta, Vaitiekaus sūnus. Tryškių bažnyčia greičiausiai galėjo būti pastatyta Vaitiekaus Šemetos laikais.
Iš 1643 ir 1677 metų vizitacijų aktų žinome, kad antrąją Tryškių bažnyčią pastatė didikas Povilas Steponas Sapiega (1565-1635). Jis buvo valdovų Stepono Batoro, Zigmanto Vazos dvarionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žirgininkas, Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, o nuo 1623 metų – pakancleris.
Andriaus Valavičiaus (apie 1570-1614) rūpesčiu valdovas Zigmantas Vaza privilegija aprūpino Tryškių bažnyčią turtais. Andrius Valavičius priklausė didikų Valavičių giminei, jo broliai buvo Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, Žemaitijos kunigaikštystės seniūnas Jeronimas Valančius, Gardino seniūnas Paulius Valavičius. Andrius Valavičius buvo išsilavinęs – studijavo Vilniaus universitete. Jis ėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininko, Žemaičių žemės teismo teisėjo, Platelių, Tryškių seniūno pareigas.
Tryškių bažnyčios Šv. Onos, kurią patys ir įsteigė, altarijai valstiečius su žeme Vainočių ir Užvėdarės kaimuose užrašė bajorai Jeronimas Adalbertas ir Ona Pacaitė Važynskiai. Tai buvo iš Lenkijos, Plocko, į Žemaitiją atvykusi bajorų giminė. Jeronimas Adalbertas (mirė apie 1660 metus) istorijos šaltiniuose įvardijamas ir Vaitiekumi. Jis buvo Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnas.
1634 metų testamentu Tryškių bažnyčiai savo turto paliko Stanislovas Sluškaitis (Codec Mednicensis, II tomas, psl. 191).
1677 metais minimi asmenys, aukoję ar dovanoję bažnyčiai įvairius reikmenis. Minimas auksinės spalvos lietas diržas – ponios Onos Zaleskytės Mievičienės (Anny Zaleskiej Miewiczowej) dovana. Sidabrinį mėnulį, padėtą po Šv. Marijos statulos kojomis, padovanojo kunigas, Tryškių altarista Ivancevičius. Greičiausiai jis kilęs iš Varnių parapijos Jaušaičių Vembūtų kaime vėliausiai nuo XVI amžiaus pradžios gyvenusios Ivancevičių giminės. Tuo tarpu santuokinė Onos Zaleskytės Mievičienės pavardė neaiški, bet ji buvo bajorė.
Bažnyčioje buvo keturi įvairūs paveikslėliai, padovanoti panelės Zuzanos Boharevičiūtės (Anny Boharewiczówny), du iš jų – su Švč. Mergalės Marijos, laikančios Kūdikį, atvaizdais. Ponia Ieva Boharevičienė (galbūt Zuzanos motina) paaukojo Šv. Onos paveikslą. Sidabrinę lentelę su Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdu paaukojo ponas Mikołajus Trusevičius.
Vizitacijos akte įrašytas raudonas auksu siūtas arnotas, su balta stulpine juosta, stula ir šiek tiek apiplyšusiu manipuliu. Jame buvo išsiuvinėtas sidabro siūlais herbas su lelijos motyvu, tikriausiai priklausęs velioniui Važynskiui. Be šio arnoto, Važynskis buvo padovanojęs dar penkis. Bažnyčia tebeturėjo vieną arnotą, dovanotą Povilo Sapiegos.
Važynskis padovanojo daug įvairių bažnytinių reikmenų, uždangalų. Kitas bažnytinių rūbų, reikmenų fundatorius buvo bajoras Ivanauskis, deja, akte neįrašytas jo vardas. Taip pat tarp dovanotojų minimas Leonas Pagirskis, Važynskienė, Mitkevičienė, Pakovičienė, Padarabienė (Padarbienė?), Klosovskienė, Zuzana Čebaitė, Katarina Šiliauskienė ar Šiliauskytė (Katharzyny Szylawskiej).

Tryškių bažnyčios kunigai XVII amžiuje
Iš XVI amžiaus nežinome kol kas nė vieno Tryškių kunigo. XVII amžiaus Tryškių kunigai išrašyti iš Liudo Jovaišos veikalo „Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m.“ (Bažnyčios istorijos studijos, Vilnius, 2012). Keli dvasininkai nustatyti iš minėtų XVII amžiaus inventorių.
Kalbant apie XVI amžiaus antrosios pusės, jei anuomet Tryškiuose buvo pastatyta bažnyčia, kunigus, tai jų negalėjo būti daug. Bažnyčia buvo Luokės bažnyčios filija ir klebono neturėjo. Galbūt apskritai kunigas vien retkarčiais atvykdavo iš Luokės.
Vincentas Juzumas rašė, kad 1609 metais Andrius Valavičius sudarė sutartį su Luokės klebonu dėl pamaldų Tryškių bažnyčioje tvarkos. Luokės klebonui apmokėti įsipareigojo Andrius Valavičius. Tačiau esama ir kiek kitokios informacijos. Apie 1611 metų Andriaus Valavičiaus garantiniu įsipareigojimu išlaikyti Tryškių kunigą, kol bus suteikta pakankama žemės fundacija, buvo skiriama kasmet Luokės klebonui Stanislovui Moscickiui po 15 auksinų, kad šis aptarnautų Tryškių bažnyčią, kuri tuo metu buvo Luokės filija (Mindaugas Paknys. Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK. Bažnytinės architektūros užsakymai, Vilnius, 2003).

1595-1603 metais Stanislovas Moscickis buvo Varnių katedros vikaras. Skiriasi datos, tačiau esmė ta pati – 1590 metais iš evangelikų atgauta Tryškių bažnyčia neturėjo savo kunigo.
Povilas Simonavičius – pirmasis žinomas Tryškių klebonas. 1600 metais paminėtas kaip Vilniaus universiteto studentas, 1613 metais – kaip Gargždų klebonas, 1615-1621 metais – kaip Tryškių ir Raudėnų klebonas. 1600 metais paskelbė proginį eilėraštį vyskupo Vainos ingreso proga. Turėjo tris 1597-1600 metais Antverpene išleistus Liudviko Granadiečio pamokslų sekmadieniams ir šventadieniams tomus. 1600 metais buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai sodalicijos narys. 1613 metais kaip Gargždų klebonas skundėsi negaunantis dešimtinės. 1619 metais kaltino kunigą M.Gabrielavičių kaip iš jo paveržusį Mikalojaus Paco jam paskirtą Plungės parapijos bažnytinę beneficiją. Skundžiamas kunigas įrodė kaltinimų nepagrįstumą. 1619 metais įvesdino Žagarės kleboną S.Mitaną. 1620 metais skųstas bajoro Valentino Stanislovaičio Liaudgino, kad be reikalo tąsė ieškovą po teismus, griovė jo tvoras ir trypė javus, grobė malkas, smurtavo prieš Liaudgino valdinius, o žmoną viešai keikė iš sakyklos. 1621 metais sekvestruoti du Povilo Simanavičiaus arkliai, taip atlyginant žalą jo 1620 metais sužeistam valdiniui Jonui Gedminavičiui.
Adomas Montrimavičius. Kaip Vilniaus universiteto studentas, minimas 1613 metais. 1620 metais paminėtas kaip Luokės bažnyčios kamendarijus, 1624-1627 – Tryškių ir Raudėnų klebonas, 1631-1647 metais – Telšių klebonas. 1613 metais buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai sodalicijos narys. 1631 metais bajoro Jono Gintilos kaltintas nevakuojančios Telšių klebonijos užėmimu; jį Telšių klebonu matyti norėjo LDK pakancleris Povilas Sapiega.
Adomas Jasevičius, Jurgio sūnus, kaip Papilės vikaras paminėtas 1628, o kaip Tryškių klebonas – 1631-1634 metais. 1631 metais skųstas bajoro Samuelio Nagurskio (jo uošvės Kotrynos Stanislovaitytės-Montrimavičinenės vardu), kad nenori taisyti teisybės pagal savo pirmtako klebono Adomo Montrimavičiaus valią. Adomas Jasevičius minimas Stanislovo Sluškaičio 1634 metų testamente kaip Tryškių klebonas.
Jurgis Vizgaila. 1632 metais paminėtas kaip Gargždų klebonas, o nuo 1635 iki mirties 1658 metais buvo Tryškių klebonas. Jis minimas Tryškių bažnyčios 1643 metų vizitacijos akte.
1677 metų vizitacijos akte minimas klebonas Ignacijus Mikolajevičius. Akte taip pat minimas jau tuo metu miręs Tryškių altarista Ivancevičius.
Pagal 1677 metų vizitacijos aktą, Šv. Onos altarija valdė ir altaristos pareigas ėjo Piltenės kanauninkas, apaštališkasis protonotaras Andrejus Špikulis, kuris savo altarijoje pabuvo vos kelias savaites, o paskui joje net nesilankęs, tačiau naudojosi altarijos pajamomis.

Parapijos ribos
1850 metų vizitacijos akte neišvardinti Tryškių parapijai priklausantys kaimai, nurodyta tik ribų ilgis: nuo Raudėnų parapijos – 15, nuo Telšių parapijos – 21, nuo Viekšnių ir Papilės parapijų – po 21, nuo Luokės parapijos – 21 varstas. Su šiomis parapijomis, išskyrus Raudėnų, Tryškių parapija ribojosi ir XVII amžiuje. Suprantama, įsteigus Tryškių parapiją, turėjo būti nustatyta, kurios vietovės jai priklauso. Bent kol kas nežinomas Tryškių parapijos steigimo aktas, net neaišku, kur dingo Vincento Juzumo minėti XIX amžiuje bažnyčioje buvę dokumentai.
XVII amžiuje Raudėnų bažnyčia, kaip filija, priklausė 1612 metais įkurtai Tryškių parapijai. Tačiau neilgai. 1618 metais, pasak Vincento Juzumo, buvo įkurta Raudėnų parapija.
Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad XIX amžiuje Tryškių parapijai priklausė 1 miestelis, 3 palivarkai, 5 bajorkaimiai, 35 kaimai ir 2 vienkiemiai.

„Davatkų“ namelis
1677 metų vizitacijos akte užsimenama, kad klebonas turi atsižvelgti į našlės Šilanskienės Šilanskos prašymą, kuriuo moteris išreiškė ketinimą likusį gyvenimą praleisti skaistybėje ir tarnauti bažnyčiai, todėl „Jai tebūnie suteikta vieta bažnyčios žemėje nedidelei trobelei netoli bažnyčios pastatyti“.
Ką ta reiškia, išsamiai paaiškina Liudo Jovaišos straipsnis „Neinstitucinė moterų vienuolystė? Davatkos Žemaitijoje XVII-XVIII amžiuje“.
Pasak istoriko, ilgainiui susiformavo davatkų, kaip veidmainių, gandų nešiotojų, mėgstančių teisti ir smerkti moterų įvaizdis, kuris gyvas buvo jau XIX amžiuje. Visgi šis priešiškas įvaizdis slėpė visai kitokią davatkų, kaip Dievui ir Bažnyčiai save pašventusių, moterų charakteristiką.
Jau XVII amžiuje žinomos netekėjusios moterys, kurios pašvęsdavo savo tarsi pasaulietinei vienuolystei, įsipareigodamos laikytis skaistybės, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Tos moterys paprastai gyvendavo nameliuose netoli bažnyčių. Jos buvo ir valstietės, ir bajorės, net gana pasiturinčios, netekėjusios ir našlės. Lotyniškai tokia moteris vadinta „virgo devotissa“. Šį terminą galima aptikti ir bažnytinėse metrikų knygose, kuriose kartais įrašyta, kad krikšto mama buvo ar mirė „virgo devotissa“. Lietuviškai reikštų – „pamaldi mergelė“. Iš šio lotyniško žodžio kilo ir lietuviškas davatkos terminas.
Moterys, pasirinkusios pasaulietinę vienuolystę, buvo retas atvejis, ir itin būta būdinga Žemaitijai. Gali būti, toks reiškinys pradėjo rastis jau XVI amžiuje, o XVII amžiuje Žemaitijoje buvo plačiai išplitęs. Prie daugumos bažnyčių atskiruose nameliuose gyveno kelios ar net keliolika „davatkų“.
Ką jos veikė be meldimosi, pamaldų bažnyčioje lankymo“. Liudas Jovaiša rašė: Dvi pagrindinės davatkų tarnystės Bažnyčiai formos per du šimtmečius Žemaitijoje liko nepakitusios – tai liturginių drabužių priežiūra, siuvimas ir puošimas bei vadovavimas maldingoms praktikoms“. Tačiau kartais jos klebonų ūkiuose dirbo įvairius darbus tarsi samdinės, tačiau niekados netapdavo „gaspadinėmis“ – visuomenei labai miglotomis ir įtartinomis atrodančiomis klebonų namų „pareigūnėmis“. Dažnai davatkos būdavo vienintelės, kurios prižiūrėdavo špitoles, slaugydavo paliegusius jų gyventojus, taigi šiuolaikine prasme veikė tarsi socialinės darbuotojos. Pačios davatkos dažniausiai išsilaikydavo iš aukų.
Taigi tokį gyvenimo būdą XVII amžiuje pasirinko tryškietė Katarina Šilanskienė. Nežinia, ar ji pasistatė namelį netoli bažnyčios, ar apskritai tapo pasaulietine vienuole ir ar jos įdiegta tarnystė prigijo Tryškiuose.