Gyvenimas, negailintis nei vargo, nei džiaugsmo

Ieškodama nuotraukų albumo, moteris pasideda kėdę, kad užlipusi galėtų pasiekti aukštai palubėje esančią lentyną. Reikiamas albumas, kuriame tarp daugelio šeimos nuotraukų yra ir žymaus tarpukario fotografo Chaimo Kaplanskio darbų, išties ten. Kartu vartome albumą. Stebina ne tik kai kurios išskirtinės kokybės nuotraukos, tarpais besirodančios tarsi sustabdyto istorinio filmo kadrai. Stebina ir pati moteris, šiomis dienomis švenčianti garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų. Ta moteris – Zofija Teresė Tumbrotaitė-Armalienė.

Stasys Katauskas

Vaikystė
Dar nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai Zofijai Teresei augti teko karo ir pokario metais. Matyt, tai lėmė, kad ir mokytis tų laikų Telšiuose prisiėjo keliose skirtingose vietose. Pokariu gyvenimas nieko nelepino. Zofijos motina buvo kilusi iš krašte gerai žinomos giminės, todėl šeimai, šalyje anuomet siautėjant okupantams, grėsė tremtis. „Žinau, kad buvom tremiamųjų sąrašuose. Bet mama pažinojo kažkokią deputatę iš tuometės valdžios ir tai pagelbėjo. Likom neištremti“, – prisimena ponia Zofija. 1949-aisiais, kai mergaitei tebuvo 13 metų, mirė jos motina – Michalina Sakelytė-Tumbrotienė. Mirė būdama vos 52 metų amžiaus. Be mamos liko ne tik Zofija Teresė, bet ir sesuo Liucija bei trejetas brolių.
Iš anų laikų moteriai yra išlikę keletas visam gyvenimui įstrigusių prisiminimų. Paauginusi vaikus, jos mama pradėjo dirbti mokytoja. Mokytojauti teko kaimo pradžios mokykloje, kažkur Plungės pusėje. Nepaisant netrumpo atstumo, į darbą tekdavo važiuoti arkliais. „Prisimenu, kaip visi mes, vaikai, stovėdavome prie lango ir mojuodavome mamai. Ji mums irgi mojuodavo. Verkdavome. Aišku, buvo, kas mus prižiūri, bet mama lieka mama“, – pasakoja ponia Zofija.
Moters atmintyje liko ir keletas akimirkų iš dar nepriklausomos tarpukario Lietuvos. Tarp tokių, važiavimas arkliais į Oninių atlaidus Varniuose. Į tuos atlaidus suvažiuodavo visa plati giminė. Po Mišių visi keliaudavo į dvarą, anuomet didelį, klestintį, valdytą turtingos Sakelių šeimos.

Sakelių giminė
Šiandien mažai kas iš dvaro belikę. Vis labiau augalijos pasiglemžiami griuvėsiai, tiesa, įspūdingai atrodantys greta čia pat tyvuliuojančio Glūdo ežero, kažkiek senų medžių, išduodančių, jog kadaise būta didelio parko. Didelio mūro fragmentai. O dar prieš gerą pusamžį čia stovėta gražių XIX šimtmetyje statytų dvaro rūmų, nemažai kitų pastatų. Tarpukariu dvare dirbta daugybės žmonių, veikė malūnas, veikė pavyzdinis tiems laikams ūkis. Bet sovietmetis netruko visa tai sunaikinti.
Iš anų laikų iki mūsų dienų liko šeimos laidojimo vieta, vadinama Sklepkalniu. Antrojo pasaulinio karo metais plėšikai joje buvo viską suniokoję, tikėdamiesi turtingos giminės kapavietėje rasti aukso. „Dvaro ūkvedžiu buvęs žmogus, atrodo, Aleksandravičius pavarde, pranešė apie tai mamos sesėms. Šios atvažiavusios sutvarkė, surinko išmėtytus čia palaidotų žmonių kaulus“, – pasakoja ponia Zofija.
Iki okupacijos dvarą valdė Sakelių šeima. Viktoras ir Elena Sakeliai čia šeimininkavo XX a. pradžioje. Šeimos anuomet būdavo didelės, tad ir Sakelių dvaro, kartais vadinto Pavandenės dvaru, šeimininkai augino tris sūnus ir šešias dukteris. Vyriausiasis sūnų – Zigmantas – tapo paskutiniu dvaro valdytoju.
Šalį okupavus sovietams, Zigmantas Sakelis suimtas, laikytas kalėjimu paverstame pastate Telšiuose, dabartinėje Respublikos gatvėje. 1941 m. Joninių naktį kartu su kitais kankiniais sovietų pakalikų Zigmantas Sakelis žvėriškai nukankintas Rainių miškelyje. Ir šiandien jo pavardę rasime ant nukankintų žmonių atminimui skirtos Rainių kankinių koplyčios. Z. Sakelis palaidotas Sklepkalnyje.
Zigmanto brolis Leonardas, turėjęs perimti šeimai priklausiusį dvarą Alksnėnuose (dab. Plungės r.), užėjus sovietams, buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten nebegrįžo. Dar vienas brolis Jonas, laisvoje Lietuvoje likęs gyventi Pavandenės dvare, po okupacijos glaudėsi Plungėje pas sesę Gabrielę, garsią gydytoją, dar tarpukariu baigusią medicinos mokslus Šveicarijoje. Gydytojai buvo reikalingi ir okupantų valdžiai, todėl nepaisant kilimo iš turtingos šeimos, Gabrielė išvengė tremties. Tačiau tremties neišvengė šios moters dukra. Jauniausia Zigmanto sesuo Michalina, ištekėjusi už su žirgais dvare dirbusio Petro Tumbroto, po vestuvių apsigyveno Kozeriškės kaime. Michalina – šio straipsnio herojės Zofijos Teresės mama.
Kozeriškė
Vietovardis Kozeriškė, regis, iš tų, kurie akyse baigia išnykti. Nelengva būtų surasti informacijos pagal šitą vietovardį. Bet jis dar likęs žmonių atmintyje. Tarp tokių atsimenančių – garsus iš mūsų krašto kilęs archeologas Adomas Butrimas. Tarp jį atsimenančių – ir šio straipsnio herojė ponia Zofija.
Kozeriškė nėra kažin kur toli. Šiandien tai telšiškiams gerai pažįstamos Šviesos, Tryškių, Palangos gatvės, tai, ką esam įpratę vadinti kalnu link Voveraitės. Bet ne tiek jau seniai visai greta miesto centro esanti vieta nė nelaikyta Telšių dalimi. Joje stovėta didelio erdvaus namo su didele žemės valda. Tame name gimė ir augo ponia Zofija. Kaip iš Pavandenės dvaro kilusi jos mama atsidūrė Kozeriškėje?
Už perleistas dvaro valdytojo teises vyriausiajam sūnui Zigmantui, pagal Viktoro ir Elenos Sakelių valią, teko aprūpinti kiekvieną seserį. Jauniausiajai, Michalinai, Zigmantas po vestuvių nupirko namą su jam priklausančiu sklypu Kozeriškėje. Tumbrotų šeima čia valdė apie 20 ha. Augino gyvulius, naminius paukščius. Ponios Zofijos tėvas kieme turėjo didžiulį šiltnamį. Ten augindavo daržoves, daigus, nokindavo pomidorus. Net tabaką augino. Derlių pardavinėdavo žemaičių sostinės turguje, anuomet buvusiame vietoje, kur dabar stovi Jutka.
Šiandien, žiūrint į aukštai ant kalno jau seniai individualiais namais užstatytus Šviesos gatvės sklypus, į palei Tryškių gatvę išsirikiavusius pastatus kalno papėdėje, sunku patikėti, kad dar tarpukariu didelė dalis viso šio ploto buvo tik vienas sklypas.
Okupacijos metais tokios nuosavybės ilgai išlaikyti, žinoma, nebuvo įmanoma. Šalyje šeimininkaujant vokiečiams, dar būdavo, kad gretimais besistatantys namus žmonės ponios Zofijos mamai kažkiek sumokėdavo. Moteris pamena, kad jos motina pasirašydavo dokumentus. Užėję rusai viską išgrobstė, išvogė. „Prie rusų kai statėsi, jau niekas nebežiūrėjo, niekas nieko nebemokėjo“, – pasakoja Zofija Terėsė.
Greit viskas keitėsi. Ilgainiui aplink ėmė formuotis naujos gatvės, dygo namai. Tačiau šeimos namas Kozeriškėje dar ilgai liko stovėti. Ir po vestuvių mes jame kažkiek dar gyvenome“, – įsiterpia į pasakojimą greta sėdintis ponios Zofijos vyras Benediktas. Bet neužbėkim įvykiams už akių. Iki pono Benedikto atsiradimo Zofijos Teresės gyvenime prabėgo dar nemažai įvykių.

Mokslai
Jau be motinos augusi mergaitė šeštojo dešimtmečio pradžioje išvyko mokytis į Rietavą. Kažkiek pagelbėdavo motinos seserys. Be įprastų dalykų, tokių kaip matematika ar lietuvių kalba, Rietave ji mokėsi daržininkystės. Teko ir dirbti. „Kai turėjau gauti pirmą atlyginimą, man nenorėjo jo duoti. Mat dar neturėjau šešiolikos metų. Bet paskui vis tiek išmokėjo“, – prisimena moteris. Kokio tais laikais dar būta gyvenimo, daug pasako ne tik šis epizodas, bet ir tai, kad iš Telšių į Rietavą tekdavo važiuoti arkliais, nors jau buvo šeštasis dešimtmetis. Rietave Zofija Teresė ilgai neišbuvo. Grįžusi į Telšius dirbo ir mokėsi.
Baigusi mokyklą, moteris įsidarbino netoli traukinių stoties anuomet veikusioje prekybinėje bazėje. Išdirbusi metus, nutarė dar pasimokyti ir pabandė stoti į anuometį žemės ūkio technikumą Kaune. Įstojo. Bet spaudė nepritekliai. Teko ieškotis kambario kur gyventi, teko verstis su menkute studentės stipendija. Kažkiek pagelbėdavo už būstą susimokėti padėdavę butpinigiai.
„Nuomojom nedidelį kambarėlį netoli Kauno stoties. Trise gyvenome. Aš, mergaitė iš Plungės ir viena žydaitė“, – apie studijų Kaune metus pasakoja ponia Zofija. Tėvas, po mamos mirties buvo parsivedęs į namus pamotę, nelabai tepadėdavo. „Pamotė išvis buvo, neduok Dieve“, – prisimena moteris. Pagal galimybes pagelbėti stengėsi sesė Liucija, atsiųsdavusi po penkis rublius kas mėnesį. Bet lėšų vis vien būta mažai. „Atsimenu tarpsnį, kai jau baiginėjant mokslus buvo, jog nebeturėjau pinigų ir dvi dienas neturėjau ko valgyti“, – apie studijų laikus pasakoja ponia Zofija. Ir grįžti į namus yra buvę, kad trūko pinigų parvažiuoti. Visam gyvenimui įsiminė momentas, kaip turėjusi lėšų tik bilietui iki Šiaulių moteris rizikavo, dar nežinodama, kaip iš Saulės miesto pavyks parsigauti į Telšius. Laimė, Šiaulių stotyje sutiko studijų draugę iš kitos grupės. Ši paskolino pinigų. Į pabaigą ėjo šeštasis dešimtmetis. Po mokslų moteris grįžo į gimtąjį miestą ir įsidarbino universalinėje parduotuvėje. Joje ir išdirbo didelę dalį gyvenimo.

Šeima
Kartu su ponia Zofija, anuomet jauna, neseniai mokslus baigusia mergina, universalinėje parduotuvėje dirbo ir pono Benedikto pusseserė. „Buvo tos pusseserės gimtadienis. Gimtadienio šventėje buvo ir tas ponas“, – šyptelėjusi Zofija Teresė rodo į vyrą. „Taip mes susipažinome. Pradėjome draugauti, ir po apytikriai metų sakom, kad gal reiktų ženytis“, – toliau šypsosi pašnekovė.
Zofijos ir Benedikto vestuvės rengtos netoli namų, kuriuose moteris augo, bet ne tame pačiame pastate. Ši aplinkybė nulėmė kiek kuriozišką įvykį. Groti vestuvėse buvo nusamdyta keletas muzikantų. Gerai pažinodami jaunuosius, muzikantai skubėjo į namą Kozeriškėje, kuriame gimė ir augo Zofija Teresė. Tik jokių vestuvių ten nerado. „Bet nebuvom be muzikos. Patys dainavom ir šokom“, – įsiterpia į pokalbį ponas Benediktas.
1963-iaisiais gimė sūnus Arūnas. Dar po ketverių metų šeima susilaukė dukters Rasos. Sūnus Arūnas, dukra Rasa, anūkai Martynas, Gustas, Kotryna, proanūkiai Benas, Herkus ir Ajus – gražiausias įrodymas, kad ponios Zofijos gyvenimas, nors pažėręs nemažai vargo, bėga ne veltui. Tegu dar ilgai, ilgai bėga.