Šiemet minint 150-ąsias prelato Jurgio Narjausko gimimo metines, metas nupūsti istorijos dulkes ir iš naujo atrasti jo asmenybę bei palikimą. Telšių vyskupo Justino Staugaičio pakviestas, Jurgis Narjauskas į Žemaitijos sostinę atvyko 1928 m., kur vyskupas jį paskyrė Telšių vyskupijos tribunolo oficiolu, seminarijos profesoriumi, o kurį laiką ėjo ir kurijos kanclerio pareigas. Jo dienos Telšiuose buvo ir užimtos, ir kupinos kūrybos: rengė straipsnius, vertė tekstus, dažnai pasirašinėdavo slapyvardžiu „Balsys“ ir kitais.
Janina Bucevičė
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė
Kvietimas, pažadinęs smalsumą
Vaikštant po Žemaičių muziejaus „Alka“ istorinę ekspoziciją, atspindinčią Žemaičių pilietinės visuomenės pastangas įkurti Telšiuose solidų muziejų, dėmesį patraukė spalvoto popieriaus lapas – kvietimas aukoti muziejaus statybai. Dar labiau sudomino tai, kad tarp pasirašiusiųjų statybos komiteto narių – Statybos komiteto pirmininkas, Telšių vyskupijos oficiolas, prelatas J. Narjauskas. Būtent jis 1936 m. spalio 4 d. pašventino muziejaus kertinį akmenį, žymėjusį statybos pradžią.
Kvietimo aukoti tekste rašyta: „Žemaičių sostinėje, Telšiuose, ant Masčio ežero kranto, kur prieš amžius stovėjo Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių Telšių dvaras, o vėliau Lietuvos didikų Sapiehų rūmai, toje istorinėje vietoje Žemaičių visuomenė statosi Žemaičių muziejaus rūmus […] Kviečiame ir Tamstą savo auka prisidėti prie šio židinio sukūrimo ir tuo pačiu prie senovės paminklų gelbėjimo nuo pražūties. Kviečiame Tamstą būti bendradarbiu tokios mokslo bei kultūros įstaigos, kurioje, pagal Himno žodžius, ateinančios kartos galėtų iš praeities sau stiprybės semtis. Kiekviena auka yra mums brangi, todėl dosnia ranka aukok, Tamsta, ir paragink aukoti kitus.“
Vaikystė ir pirmieji žingsniai į mokslą
Jurgis Narjauskas gimė 1876 m. balandžio 21 d. toli nuo Žemaitijos – Sūduvoje, Parausių kaime, Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Nuo pat mažumės jis išsiskyrė smalsumu ir ryžtu – knygos, giesmės ir pasakojimai apie protėvius buvo Narjauskų šeimos kasdienybės dalis. Tėvai, matydami sūnaus polinkį į mokslą, nuvedė sūnų į Paežerių pradinę mokyklą. Ten devynmetis Jurgis pirmą kartą pamatė „Aušros“ laikraštį – mokytojas iš jo ant lentos rašė tekstą apie ošiantį mišką. Pats Jurgis iš pažįstamo studento Antano Aibšės irgi gaudavo paskaityti lietuviškų knygelių.
1887 m. Jurgis tęsė mokslus garsiojoje lietuvybės kalvėje – Marijampolės gimnazijoje. Gimnazijos suolai ne tik suteikė žinių, bet ir dar labiau sustiprino meilę Dievui, tautai bei lietuvių kalbai. Mokydamasis Marijampolėje, jis įsitraukė į nelegalų Tilžėje spausdintų lietuviškų laikraščių, maldaknygių, knygų ir kalendorių platintojų tinklą.
Pašaukimas, seminarija ir tautinis sąjūdis
Baigęs gimnaziją, 1893 m. Jurgis nedvejodamas stojo į Seinų kunigų seminariją. Netrukus paaiškėjo, kad jis nėra eilinis seminaristas – aktyviai dalyvavo pogrindiniame studentų būrelyje, platinusiame lietuvišką spaudą, kurią gaudavo iš knygnešio Karolio Petruškevičiaus.
Atostogų metu jis užrašinėjo liaudies dainas ir nuolat ieškojo būdų, kaip stiprinti lietuvybę. Dar būdamas klierikas, kartu su A. S. Būčiu, A. Civinsku, J. Šidlausku ir kitais iš lenkų kalbos išvertė Povilo Smolikovskio knygą „Marijos mėnuo“ (išleista 1900 m. Vilniuje, pakartota 1931 m.).
Seinai ypač atsigavo, kai 1897 m. jų vyskupu tapo poetas Antanas Baranauskas, ingreso metu pirmą kartą į tikinčiuosius prabilęs lietuviškai. Šis įvykis giliai sujaudino ir jauną seminaristą Jurgį. 1899 m. balandžio 23 d. vyskupas Antanas Baranauskas Seinų katedroje Jurgį Narjauską įšventino kunigu.
Studijos Romoje ir Vakarų Europoje
Pastebėjęs jaunojo kunigo gabumus, vyskupas išsiuntė jį tęsti studijų į Romą. 1899-1902 m. J. Narjauskas studijavo Šv. Grigaliaus universitete ir Šv. Apolinaro institute, kur įgijo kanonų ir civilinės teisės daktaro laipsnius. 1902-1903 m. Fribūro katalikiškajame universitete (Šveicarijoje) dar metus studijavo muziką – čia atsivėrė bažnytinio giedojimo pasaulis. Fribūre telkėsi gausus lietuvių studentų būrys, dar 1899 m. įkūręs draugiją „Rūta-Lituania“. Nuo jos veiklos nuošaly negalėjo likti ir Jurgis.
Kunigas laisvai kalbėjo ir rašė lietuvių, rusų, lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, lotynų ir graikų kalbomis. Nors žemaičių tarmės nemokėjo, tikėtina, kad gyvendamas Telšiuose, ją bent iš dalies perprato.
Liubavas: pirmasis konfliktas dėl kalbos
1903 m. grįžęs į Lietuvą, J. Narjauskas buvo paskirtas Liubavo parapijos vikaru. Čia dominavo lenkų kalba, tačiau vikaras pradėjo bendrauti su parapijiečiais lietuviškai, juolab kad lietuviškai kalbančių parapijiečių buvo daugiau nei lenkakalbių. Jaunasis kunigas pradėjo mokyti parapijiečius lietuviškai giedoti rožinį ir kitas giesmes, vedė švietėjiškas paskaitas, skatino jaunimą domėtis savo šaknimis ir kalba. Tai nepatiko klebonui, kuris pareiškė, kad chorui vadovauti gali tik tas, kuris pats moka giedoti. Atsakydamas į tai, J. Narjauskas nustebusiam klebonui parodė Fribūro universitete įgytą bažnytinio giedojimo diplomą ir paklausė, ar gali tęsti darbą. Vis dėlto klebonas dėl lenkų kalbos laikėsi savo pozicijos, tačiau teisės daktaras gynė parapijiečių teisę patiems spręsti, kokia kalba melstis ir kas antrą sekmadienį Liubavo bažnytėlėje skambėjo lietuviškos giesmės. Tačiau po metu vikaras iš Liubavo buvo iškeltas.
Seinai – mokslo, kultūros ir spaudos centras
1904 m. J. Narjauskas paskirtas Seinų katedros vikaru ir pakviestas dėstyti seminarijoje. Čia jis dėstė bažnytinį giedojimą, lietuvių, vėliau lotynų kalbas.
Jo dienos buvo kupinos veiklos: rytą – pamaldos, po jų – paskaitos, vakarais – liaudies dainų užrašymas. Vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, rinkdamas tautosaką buvo užsukęs ir į Ožkabalių kaimą, Jono Basanavičiaus gimtinę, kur, pasikliaudamas vietinių pasakojimais, kruopščiai užrašinėjo dainas ir melodijas. Jo surinktos dainų melodijos saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. (LTR 588, LTR 3007), melodijos paskelbtos Vilniuje 1998 m., knygų serijoje Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (T. IX-X).
1909 m. J. Narjauskas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, dalyvavo jos dainų ir melodijų rinkimo komisijoje. Pats užrašė ir kitus, ypač vargonininkus ir kunigus skatino rinkti ir užrašinėti liaudies dainas ir jų melodijas, pažymėdamas kad „senobinės lietuvių liaudies dainos su įdomiais savo tekstais ir puikiomis melodijomis nyksta…“
„Šaltinio“ spaustuvė ir leidybinė veikla
1905 m. kovą dr. J. Narjauskas paskirtas konsistorijos sekretoriumi, 1909 m. – kurijos kancleriu, o 1910-1912 m. – konsistorijos regentu. 1913 m. J. Narjauskui suteiktas Seinų kapitulos garbės kanauninko vardas.
Seinuose, panaikinus Rusijos caro lietuviškos spaudos draudimą, lietuvių veiklą įgijo antrą kvėpavimą: suburtas lietuviškas choras, vadovaujamas Vinco Dvaranausko, teatras. Prie choro ir teatro organizavimo prisidėjo ir Jurgis. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė „Šaltiniui“ ir geroms knygoms leisti. Bendrovės iniciatorius buvo Juozas Laukaitis. Jos narių suvažiavimas vyko Marijampolėje. Jo metu J. Laukaitis siūlė „Šaltinį“ steigti Seinuose. Pasak jo, Seinai esą vyskupijos centre, čia veikia seminarija, kurioje dirba daug dvasininkų, rašysiančių laikraščiui tekstus. Mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvena daug aplenkintų dzūkų, tad čia leidžiamas „Šaltinis“ pasitarnautų jų „atgavimui“ Lietuvai. J. Laukaičio idėjoms nepritarė J. Staugaitis. Jis siūlė „Šaltinį“ steigti Aleksote arba Marijampolėje ir pateikė keletą svarių argumentų. Pirma, „Šaltinis“ skirtas ne Seinų dzūkams, bet visai Lietuvai, todėl jis turėtų eiti iš didelio centro, kuriame geriau jaučiamas gyvenimo pulsas. Antra, Seinų dzūkams atgaivinti užtektų, jei kunigų seminarijos kunigai uoliai platintų „Šaltinį“ ir į jį rašinėtų. Trečia, Seinai yra Lietuvos pakraštyje, toli nuo svarbesnių kelių ir geležinkelio linijų. Ketvirta, spaustuvę geriausia steigti Kaune arba Vilniuje, kadangi juose verda lietuvių kultūrinis gyvenimas – čia spaustuvė ir laikraštis turėtų palankiausias sąlygas. J. Staugaitis įtikinėjo, kad jei būtinai reikia turėti įmonę šiapus Nemuno, ją reikėtų steigti Aleksote, kuris yra Kauno priemiestis, arba, blogiausiu atveju, Marijampolėje. Šiuo klausimu buvo priimta rezoliucija. J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Bet Laukaitis, per siaurai žiūrėdamas į gyvenimą, padarė savo: prisidengdamas prel. Antanavičiaus, diecezijos valdytojo, autoritetu, įsteigė spaustuvę Seinuose ir iš ten ėmė leisti „Šaltinį“. Aš jau ir taip buvau senųjų klebonų prel. Antanavičiui skundžiamas, kaipo pavojingas novatorius. Antanavičius juo labiau nusistatė prieš mane, kai iš Laukaičio sužinojo, kad aš norėjęs „Šaltinį“ iškelti iš Seinų.“ (J. Staugaitis, Mano atsiminimai, p. 207).
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
