Kęstutis Šadžius šiandien darbuojasi „Žemaitijos pieno“ Transporto skyriuje suvirintoju, tačiau jo draugystė su metalu prasidėjo gerokai anksčiau – dar tada, kai pirmą kartą rankose pajuto įrankių svorį. Tai, kas kitiems metalas atrodė tik šalta ir paprasta medžiaga, jam tapo pažįstama, suprantama ir sava – ilgainiui šis ryšys virto ne tik profesija, bet ir būdu kurti.
Dirbdamas „Žemaitijos piene“, jis ne tik atsakingai atlieka savo darbą, bet ir profesionaliai įveikia visus pasitaikančius iššūkius, todėl nenuostabu, kad 2016-aisiais ir 2023-iaisiais buvo pripažintas Geriausiu darbuotoju, nors šie įvertinimai atskleidžia tik dalį jo asmenybės – už jų slypi auksinių rankų meistras, kūrėjas, keliautojas ir žmogus, kuriam svarbiausia yra jausti.
Kęstučio kelias į metalą prasidėjo dar vaikystėje. Jį traukė ne tik pats procesas, bet ir galimybė kažką pataisyti, prikelti naujam gyvenimui. „Traukė nuo mažumės. Visi kiemo vaikų dviračiai buvo sutaisyti mano rankomis“, – prisimena jis. Šis paprastas faktas išduoda daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – tai ne tik įgūdis, bet ir vidinis poreikis kurti, taisyti, suprasti medžiagą.
Pasak Kęstučio, kad iš paprasto metalo gimtų kažkas daugiau, reikia ne vien technikos. „Reikia turėti jutimą. Kaip ir kiekvienas meistras jaučia medį ar geležį.“ Šis jutimas – tai patirtis, kantrybė ir pagarba medžiagai, kuri, patekus į tinkamas rankas, tampa ne tik daiktu, bet ir savotiška istorija.
Nors konkretaus vieno įsimintiniausio darbo jis neišskiria – „yra nemažai darbų“ – akivaizdu, kad kiekvienas kūrinys turi savo vietą. Kęstučio kūryba neapsiriboja vien estetika. Jis puikiai suderina meną ir funkcionalumą: „Abu aspektai būtini.“ Būtent todėl jo gaminamos šašlykinės ar kiti dirbiniai išsiskiria – jie ne tik gražūs, bet ir praktiški, pritaikyti realiam naudojimui.
Kūrybinis procesas nėra griežtai suplanuotas. „Būna visaip“, – sako jis apie idėjų gimimą. Kartais jos ateina spontaniškai, kartais subręsta iš anksto. Tai leidžia kūrybai išlikti gyvai, nevaržomai.
Savo darbus Kęstutis yra pristatęs ir platesnei auditorijai – Eigirdžių bendruomenės renginiuose. Jis džiaugiasi, kad bendruomenę vienija aktyvi vadovė Marija Vitkienė, kuri sugeba suburti žmones. Tokiose erdvėse kūryba įgauna dar vieną prasmę – ji tampa ryšiu tarp žmonių.
Darbas su metalu Kęstučiui – ne tik kūryba, bet ir poilsis. Po darbo Transporto skyriuje jis sugrįžta prie savo dirbtuvių, kur rankos vėl randa veiklą, o mintys – ramybę. „Labai padeda“, – trumpai, bet aiškiai įvardija jis.
Ne mažiau svarbi jo gyvenimo dalis – kelionės motociklu. Jis turi du, nors ir senus, bet savo rankomis patobulintus motociklus. Kartu su žmona Rasa jie leidžiasi į keliones, kuriose svarbiausia ne greitis, o pats procesas. „Pasigėrėjimas gamta“, – taip Kęstutis apibūdina tai, kas jam svarbiausia kelyje. Kartais keliauja vienas, kartais su bendraminčiais – pavyzdžiui, Tausalo žvejų būrelio nariais, su kuriais vyksta į Platelius.
Vis dėlto jis neslepia – svajonė dar yra. „Reikėtų įsigyti naują ir galingesnį motociklą“, – svarsto pašnekovas. Galbūt tai atvertų dar platesnius kelius ir naujus horizontus.
Žvejyba – dar viena Kęstučio aistra, lydinti jį nuo mažumės. Jam artimi visi jos aspektai – ir ramus pabuvimas vienumoje, ir nuotykiai su draugais. Vienas įsimintiniausių momentų – varžybos Tauragėje, kai jau atrodė, jog nieko nepavyks, tačiau paskutinę akimirką ant neįprasto jauko užkibo daugiau nei 5 kilogramų lydeka. Tokios akimirkos ne tik įsimena, bet ir primena, kad kantrybė dažnai atsiperka.
Kęstučiui žvejyba – pirmiausia atsipalaidavimas. Tai laikas, kai galima pabūti su savimi, su gamta, be skubėjimo.
Nepaisant gausybės pomėgių, svarbiausia jo gyvenime išlieka šeima. Ir ji nėra atskirta nuo jo veiklų – priešingai, aktyviai į jas įsitraukia. Prie Tausalo ežero jau seniai vyksta tradicija – vėžiavimo sezono atidarymas su nakvyne palapinėse, kuriame dalyvauja ir žvejų šeimos. Nors vėžių pastaraisiais metais nebeliko, pati tradicija išliko – kaip bendrystės simbolis.
Kūryba šeimoje taip pat gyva: žmona ir dukra šoka „Vėlungoje“, sūnus lanko vaikų etnografinį ansamblį „Čiučiuruks“. Tai rodo, kad visiems šeimos nariams menas nėra tik hobis – tai natūrali kasdienybės dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
