Maironio premija paskirta Žemaičių krašto poetui Gvidui Latakui

Gvidas Latakas.

Kauno miesto savivaldybės taryba Maironio premiją nutarė skirti poetui Gvidui Latakui, kuris savo poetinį kelią pradėjo Telšiuose ir niekad nepamiršta savo miesto, į jį atvykdamas ne tik kaip poetas, bet ir kaip medalio kūrėjas.

Poetas įvertintas už geriausią naują poezijos knygą „Gavendos“, išleistą praėjusiais metais. G. Latako apdovanojimui miesto politikai pritarė bendru sutarimu.
Kaip teigiama sprendimo aiškinamajame rašte, G. Latako kandidatūrą premijai gauti pateikė Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyrius ir asociacija „Slinktys“, jai pritarė septyni iš aštuonių savivaldybės Maironio premijos skyrimo komisijos narių.
Šiemet komisija svarstė iš viso keturis galimų laureatų teikimus.
LRS Kauno skyrius kėlė ir Edmundo Janušaičio knygą „Poetų sodas / Dangaus mana“, kuri gavo vieną komisijos balsą, Lietuvos meno mėgėjų asociacija – Leono Milčiaus knygą „Skambėki, Lietuva, skambėk!“ ir LRS – Giedrės Kazlauskaitės knygą „Marialė“.

Maironio premijos skyrimo komisiją sudaro vicemeras, savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja, vienas tarybos narys, Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos vadovė ir keturi poetai, LRS Kauno skyriaus nariai.
3 tūkst. eurų siekianti Maironio premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Premija tam pačiam asmeniui teikiama tik vieną kartą.
Anksčiau Maironio premijos laureatas tapdavo ir festivalio „Poezijos pavasaris“ nugalėtoju, tačiau užpernai Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba nutarė, kad nuo 2024 metų bus teikiamos dvi premijos.
Kaune apdovanojamas Maironio premijos laureatas, o baigiamajame vakare Vilniuje vainikuojamas „Poezijos pavasario“ laureatas.
62-ojo „Poezijos pavasario“ laureate, kaip pranešta festivalio atidaryme Energetikos ir technikos muziejuje, tapo poetė Giedrė Kazlauskaitė. Geriausia vaikų poezijos knyga renginyje paskelbta Jono Liniausko „Žvaigždžių garažas“.

 

Iš Gvido Latako knygos GVIDUVA

Megztinis – metafora

Megztinis – siūlų metafora
ir atostogų ir mylimukų
gulėsiu išsikėtojęs kaip…
nu kaip jūrų žvaigždė
maloniai spinduliais išsiuntęs
kojas – rankas – galvą nuo pat vidurio
nuo raudonumo širdies
tegul ilsisi – tikros atostogos
Bonifacijaus seno artisto jis
išplaukęs į savo vaikystės salą
o motina supamam krėsle
sėdės – ners jam megztinį
dovanų – kai baigsis atostogos
tai apsivilks – reikia suspėti
sūnui padegėliui cirko artistui
klounui ir lyno žonglieriui
bus dovana – o jam kas?
jam – nieko! kad tik kamuoliukai
gerai suktųsi ir kad sukristų
kur kiekvienam dera
ir numatyta iš anksto
megztinis išeis kaip Čepauskaitės
eilėrašty – su keturiom rankovėm
ir virvele – kam jų tiek – sūnelis paklaus
kad stipriau galėtumbei apkabinti
tu mano meškine atsakys mamatė

Penktadienis

Tai naują skūrą keičiat
laukdamas Penktadienio?
to juodo savo adjutanto
mikliai mokančio primušt muškietą
sausiausio parako o paskui šituos
juodus trupinius – šratų arba kulipkų švino
paleist lyg paną šoky įsuktą miklaus šokėjo
ir skrenda ji vapsva pikta
įsisisega munduran švelniojo ispano
gal El Greko? nejuokauki
eik jau
***
Jeigu kas ir jeigu ką
kaip sklembsiu į bliuską
maža nepasirodys
***
žalia nosis ir taboka žalia
***
maniau auksinis karosas
bet ne – mano žiedelis
upėj nuplaukė
(iš Pipino tabokinės)