Istorija pasakoja apie žmones, kurių nebėra, apie laiką, kuris praėjo, apie meilę, kuri pasilieka prisiminimuose. Jei ne archyve saugoma fotografijų kolekcija, kurioje užfiksuota Šalčių giminė iš Čiudiškių kaimo, ši istorija greičiausiai būtų likusi neatskleista. Išsaugotos fotografijos – gyvenimų liudininkės. Mato brolis Jonas, gyvenęs JAV, pasirūpino jo dokumentinio archyvinio palikimo pargabenimu į Lietuvą.
Alma Jankauskienė
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja
(Tęsinys. Pradžia Nr. 39)
Juozas Jurkus
Juozas Jurkus augo aštuonių vaikų šeimoje. Tėvai valdė 26 ha ūkį. Jau iš vaikystės buvo darbštus, jautrus ir gan užsispyręs – tikras žemaitis. „Jeigu aš ko paprašau ir man neduoda, paskui jau ir nesiūlyk – vis tiek neimsiu“ (citata iš Juozo Jurkaus dienoraščių). Buvo silpnos sveikatos, nerodė jokių polinkių amatams, tad lemta buvo tik mokytis. „Mokslą jau iš pat pradžių kaip vandenį geria“, – taip mama kalbėjo apie sūnaus mokslą Žemaičių Kalvarijos pradžios mokykloje. Pirmame skyriuje išbuvo tik iki Kalėdų – perkėlė į antrą skyrių. Išėjus tris skyrius, tėvai siuntė pas giminaitę mokytoją, kad per vasarą geriau pamokytų. Mokytojos nuomone, jam pagal sugebėjimus reikia laikyti egzaminus į Sedos vidurinę mokyklą. Taip 10 metų smulkutis berniukas atsiduria Sedos vidurinės mokyklos pirmoje klasėje, kai tuo tarpu kiti klasės draugai daug vyresni. Geriausiai sekėsi kalbos ir matematika. Mėgo piešti. Sedoje mokėsi nuo 1925 m. iki 1929 m. 1931-1935 m. mokėsi Telšių Motiejaus Valančiaus vardo gimnazijoje. Savarankiškai mokėsi lotynų kalbos. V-VI klasėje gavo Būgos žodyno sąsiuvinius, iš kur išmoko žymėti žemaičių tarmės garsus. „Privačia lektūra sužinojau, kokia lietuvių kalba archaiška, turtinga, brangi kalbotyrai. Ir ši nuostabioji kalba buvo mano gimtoji kalba“, – taip Juozas Jurkus atsiduria Kauno universitete. Į kariuomenę neėmė dėl silpnos sveikatos. Studijos užsitęsė dėl finansų trūkumo. 1942 m. prof. Skardžius paskyrė Juozui diplominį darbą „Žemaitės kalba ir jos taisymai“, kuris buvo įvertintas „labai gerai“.
Juozo draugystė su Donata Šalčiūte labai greitai peraugo į meilę, kurią 1943 m. spalio 26 d. vainikavo bažnytinė santuoka. Kokia tai buvo meilė…
Iš Juozo Jurkaus prisiminimų, saugomų Lietuvos literatūros ir tautosakos institute:
„Telšiai. Respublikos 49, 1943.11.01 Visi Šventai, pirmadienis.
Atskleidžiau naują savo dienų lapą, kurį rašysiu jau nebe vienas. Tai bus dviejų žmonių (kurie dabar rašant žiūri iš fotografijos) kelionė į savo laimę. Ir kas galėjo tikėti! Nepraėjo du vedums pažinties mėnesiai, ir vedu jau esam kartu – jungtuvės įvyko spalių 26, antradienį, 16.30 val. A. Panemunės bažnyčioje. Liudininkai: prel. Grigaičio, davusio šliūbą, sesuo ir Danutės sesutės Aušrelė ir Ramutė. Paskui povestuvinė kelionė iš Kauno į Telšius. Aš žinojau, kad man negalima vesti: nenormaliai silpna sveikata, bodėjimasis žemiškais reikalais, neturėjimas savo aiškių iš šio gyvenimo reikalavimų, pilna galva visokių „mokslo“ manijų. …Dėl visa to būčiau nepajėgęs imtis tokios didelės atsakomybės ir antra, iš viso ar įmanoma vesti mergaitę, kuri man visokį mano menkumą atleistų ir suprastų. Vytautas Mč. (Mačernis) man sakėsi nesutikęs švelnių moterų. Buvau linkęs manyti, kad tokių iš viso ar daug yra – tiek maža, kad nėra pavojaus jų sutikti.
Kas Danutę Šalčiūtę atnešė į Žemaičių Teatrą Telšiuose – gerieji dievai težino. Žemaičių sostinė išvydo damą-moterį iš laikinosios sostinės viršūnių – toks buvo man įspūdis po pirmojo vedums susidūrimo pas ponus Mikuckius“.
Iš Juozo Jurkaus prisiminimų, saugomų Lietuvos literatūros ir tautosakos institute:
„A. Panemunė. 1943.11.14
Danutės Šalčiūtės chuliganiškas išmetimas iš Žemaičių teatro, nervų ir širdies priepuolis dėl tų visų nemalonumų, reikalas baigti sutuoktuvių formalybes ir kol kas išvykti iš slogios Telšių atmosferos – ir mudu su mano ex-artiste štai jau kelinta diena skonimės jos mamytės ir sesučių vaišingumu ir draugyste. Kai Danutė skaito Mačernio Rudens sonetus, o jos visos klauso, jaučiuosi kaip tarp kilmingų damų. Jūs nežinot, kas yra jos Mamytė! Jos vardas – Tobulybė. Miela ir gera čia, Panemunėje. Įpratom tinginiauti, skaniai valgyti ir niekuo nesirūpinti. O atvažiavau su didžiausiais planais. Bet nieko kito nebgaliu rašyti paminėję Uošvienę. Ne, šis pavadinimas man ne prie širdies. Juokiuos: norėčiau, kad Mamytė mane įsisūnytų. Gi sako, sūnus jau esi. Taip, ji mano antroji Mamytė. Man graudu apie ją pamanius. Aš nesu įpratęs, kad kas mane šitaip lepintų. Iš viso čia aplinka nepaprasta. Šiuose namuose gyvena kažkokia keista raminanti ir kerinti dvasia. Iš tiesų žvelgiu Mamytės, Mato Šalčiaus portretai, ant stalų tolimų nematytų kraštų albumėliai ir suvenyrai. Šiandien, parėjus iš bažnyčios, įsibroviau į velionio keliautojo biblioteką. Iš visų tų man svetimų įdomybių gausybės nusikniaukiau keletą kalbinių knygų. Danutė su Mamyte vis rokuoja, kuriuos baldus ir indus dangensim į Telšius, o aš rankiojuos kas man paranku turėti.“
„Aš nieko nenoriu ir netrokštu sau, bet labai daug ko noriu Tau. Danutė“ (tame pačiame dienoraštyje rašo Donata Šalčiūtė, pasirašydama kaip Danutė).
„Pupa, o ko Tu man trokšti? Abu turiva sustiprinti sveikatą. Tu turi ruoštis į Parnasą (Pastaba. Perkeltine prasme šiuo žodžiu apibūdinamas poetų pasaulis, literatūrinė bendruomenė arba meno elitas). Mano sunkus rūpestis ir baisi atsakomybė yra – Tau padėti pasireikšti tuo, kas esi. Dabar prasideda gal tavo kaip menininkės (daugiau: rašytojos) embrionalinė stadija – tylumoj studijuoti ir bręsti, bręsti, kol mūzos Tave pakvies į meno šventę. Kai šį vakarą, sėdėdamas prie radijo, žiūriu į Tavo nuostabias akis ir į Tavo nepaprastą veidą, prisimenu visa, ką žinau apie Tavo genijų ir man ryškiau kaip bet kada aišku, kokią baisią žalą ponas Bernotas padarė Žemaičių teatrui. Aš tikiu Tavo, kaip aktorės ateitimi. O kad dabar esi iš šių vežių išmušta – ne mums apie tai spręsti. Gal būti, Tau tai yra būtiniausiai reikalinga. Man šį vakarą kažkas baisiausiai po širdies kutena – nieks nežinote, ką aš vedžiau! Tik aš žinau. Ir tas laikas, kol mano rašytoja išeis į viešumą, man laukti bus labai sunku. Bet dėkingas. Nes Tavo pasirodymo mastas bus tikrai vertas to laukimo ir tų pribuvėjos pastangų. Tavo Juozas“.
Danutė (Donata): „O man jau atrodė, kad Tu nieko naujo ir įdomaus neberandi ir kad tik Tu pats man vis daugiau ir daugiau, laikui bėgant, parodai savo vertę! Kaip keista aš visą šį vakarą galvojau, kad aš jau niekuom nebedžiuginu Tavęs ir Tu prabilai!!! Ir mano širdis šį vakar muša bailiai-džiugiai ateitim. Ko aš Tau trokštu? Aš žinau! Ir mane tas viskas graudina iki ašarų!
Juzi, juk mes pačiupsim velnią už uodegos?! Gyvenimas bus mūsų! Mes visiems įrodysim, kas yra tikra dviejų sielų draugystė. Juzi, mano širdin šiandien, dabar atėjo didelė ramybė, juk tai didelė galia. Ir jei aš turiu nors mažą kibirkštėlę menininko talento, tai pirmon eilėn ji priklausys tik Tau, Tau vienam, o kas liks, tai gal niekam, o gal kitiems. Bet Tu nežinai, kiek daug man duoda Tavo manim pasitikėjimas.“
Juozas: „Vieną vakarą (jau buvom po šliūbo) fantazavom: išleisiu knygą vardu „Mano žmona“ – kur nors Paryžiuje, kokią 50-100 egz., kad būtų sykiu ir bibliografinė retenybė. Jos tėvas – garsusis Matas Šalčius. Fantazavome, ji rašys apie M. Šalčių monografiją. Mano Danutė – bajorė. Tai gal iš dalies paaiškina jos aukštą savigarbos jausmą ir didžiadvasiškumą. Ji baisiai geras žmogus. Bet ji tokia vaikutis. Ir tas vaidmuo jai taip tinka. Alpstu tuo žavėdamasis. Man patinka šitoks stilius. Abu vaizduojame vaikus ir čia abu panašūs. Ji tikrai gabi. Nepaprastai. Gimnazijoj buvusi Ambrazevičiaus (Kauno „Aušros” gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas) simpatija ir favoritė. Man imponuoja vien tai, kad ji per rašomąją parašydavusi ne tik savo, dar ir 7 mergaitėms ir įsijausdavusi į kiekvienos rašymo stilių. Aš gerai mokiaus, bet šitokių dyvų neišdarydavau. Čia jau jos temperamentas ir energija. Ko ji neperskaičiusi! Klasikus po daug kartų dar visai maža būdama. Moka daug kalbų: vokiečių, rusų (abi laisvai), dar ir prancūzų, anglų ją mokė Appelis. Apie jį dar bus kalbama. Rusiškai pati nežino kaip išmoko. Jos pačios kalba labai meniška. Man tai išsyk krito į akį. Ji ne tik artistė, bet ir piešėja, ir turbūt rašytoja. Narbutui padavusi novelę. Ramutė (sesuo) perskaitė jos novelę „Geroji Birutė“, parašytą seserų Kazimieriečių gimnazijos mokinėms. Mano svajonė, uždavinys ir pareiga yra jai padėti pasirengti literatūriniam darbui. Svajodavova: ji studijuos universitete. Tai ateities planai. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje. Tai pliusas. Turi pasisekimą vyrų tarpe. Ypač ją pastebi išsilavinę žmonės, ne eiliniai. Užvis užsieniečiai. Dažnai tokių akių kaip jos nematys. Appelio nuomonė: jis sutikęs iš viso pirmą tokią moterį. Veduva matėme, kad ilgiau taip nebegaliva kankintis: kas vakarą besikalbant elektra užgęsta, man toli eiti namo. Ji mane įtikino, kad aš tinku šeimai. Aš buvau pritrenktas. Su tokia tai tikrai galima gyventi. Aš ja įtikėjau. Praeitis vedums neegzistuoja. Turiva vieną kambarį. Gyvensiva studentiškai, valgysva valgykloj (pietūs). Svajonė 2-3 metus, kol esava silpni neturėti vaikų. Rodos, tai yra galima įgyvendinti. Ji nori būti žmona – menininkė. Padarykim gyvenimą kaip muziką!“
Bet nutiko taip, kad neišsipildė jų svajos ir planai. Donata, būdama silpnos sveikatos, pastojo. 1944 m. rugsėjo 15 d. po ilgų kančių gimė jų dukra. Pavadino ją vardu – Naktis pagal Vytauto Mačernio eilėraštį „Rugsėjo naktis“. Po dviejų mėnesių, lapkričio 18 d., dėl kraujo užkrėtimo Donata mirė, palikdama jauną našlį su kūdikiu ant rankų.
Iš Juozo Jurkaus dienoraščio (1945.05.28): „Naktytė stovi. Yra 8 mėn. ir 13 dienų. Pirma tik stypčiodavo. 05.29 atvažiavo mano mama, nes Zosė parvažiavusi pranešė, kad greit išvešiu Naktelę, ir mama liks nepamačiusi. Į vaiko kambarį įėjusi pamačiusi Naktelę apsipylė ašaromis. Gaila buvo našlaitės ir jos velionės motinos. Mirė papa, bet jo prisiminimas nėra toks skaudus, kaip Donatos.“
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply