Mykolas Giedraitis, vadinamas Palaimintuoju, — Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolis
Jan Kotczyn (prof. Mykolas Giedraitis), Oksfordas, 1982.I.2.
Tekstą parengė Antanas Ivinskis
Mykolo Giedraičio 530–ųjų mirties metinių proga (2015 m. gegužės 4d.) tinka visuomenę supažindinti su šiuo nepaprastu žmogumi, kurį Krokuvos tradicija priskiria prie šešių „Krokuvos laimingojo amžiaus šventųjų“.
Labai reikšmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Pakanka paminėti, kad tuomet čia susikryžiuodavo Šv. Kazimiero, Šv. Jono Kanty, Simono Palaimintojo iš Lipnicos, Vladislavo Palaimintojo iš Gelniovo, taip pat Izajašo Bonerio, Stanislavo Kazimieraičio, Sviatoslavo Tyliojo keliai. Visi jie buvo garbinami kaip palaimintieji“.
Šioje grupėje Mykolas Giedraitis įdomi išimtis — buvo tikras lietuvis. Jam dar esant gyvam, vienuoliai pripažino jį šventuoju. Mykolas buvo pagonio vaikaitis, jo tėvas dar turėjo du vardus — pagoniškąjį ir krikšto. Pirmas dažniausiai būdavo pagoniškasis (Vilniaus apylinkėse pirmenybė teikiama pagoniškajam vardui). Šalia kur kas jaunesnio Šv.Kazimiero Jogailaičio, Giedraitis — viena iš pirmųjų iškilių asmenybių, gimusių vos prieš pusšimtį metų pakrikštytoje Lietuvoje, o susiformavusių Krokuvoje.
Kilmė ir aplinka
Mykolas gimė apie 1420 m. Lietuvoje, Giedraičiuose. Tuose pačiuose Giedraičiuose, kur XVI a. pabaigoje Stryjkovskis matė senos pilies griuvėsius pačiame centre teritorijos, kurią dar XIV a. pradžioje kryžiuočių šaltiniai vadino Giedraičių žeme. XIII a. pab. – XIV a. šios žemės sudarė atskirą kunigaikštystę, kurios vadovai greičiausiai buvo kilę iš tos pačios dinastijos kaip ir didysis kunigaikštis Traidenis († 1281/2).
Pirmasis Giedraičio biografas Janas Nendriškis 1544 m. rašo, kad Mykolo tėvai (jų vardų nemini) priklausė riterių ordinui („parentes equestris ordinis“). J.Gronovskis, pirmas Mykolo biografas lenkas, 1615 m. vadina Mykolą „Lietuvos kunigaikščiu“ ir jo genealogijos apybraižoje teigia, kad Mykolas — Giedraičių žemių dalinių kunigaikščių palikuonis. Seniausias Didžiojo kunigaikščio raštiškas dokumentas, kuriame minimi Giedraitiškiai, — garsusis ginčo dėl Aiseto ežero nuosprendis, kurį greičiausiai 1429 – aisiais lapkričio 27 d. padarė Vytautas. Nuosprendyje visi Giedraičiai vadinami kunigaikščiais Giedraitiškiais. Kitame dokumente — „Kunigaikščių ir bajorų Giedraitiškių rejestre“ (1528), kuriame įregistruota apie 50 kunigaikščių ir bajorų Giedraitiškių, iš tų 50 Giedraitiškių daugiau kaip 40 buvo kunigaikščiai ir maždaug 10 bajorų. To meto Lietuvos valstybinėse įstaigose kunigaikščio titulas buvo vartojamas labai apdairiai.
Remiantis šiuo XVI a. pradžios rejestru, galima tvirtinti, kad dauguma XV a. Giedraitiškių — kunigaikščiai, t.y. palikuonys Giedraičių kunigaikštystės dalinių valdovų, kurie tuo metu kunigaikščio titulo vengė. Toks jų atsargumas — tai konflikto tarp Vytauto ir Giedraitiškių rezultatas. Kaip ir kiti daliniai kunigaikščiai, Giedraitiškiai neteko savo valdų XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, kada buvo centralizuojamas Didžiosios Kunigaikštystės valdymas. Visi Giedraitiškiai susigrąžino kunigaikščių titulus XVI a. pradžioje, kai konfliktas su didžiojo kunigaikščio dinastija jau buvo nebeaktualus, o kunigaikščio titulas buvo tik išskirtinumo ženklas, rodantis priklausymą tai pačiai dinastijai.
Jau paminėti faktai leidžia teigti, kad mūsų Palaimintasis (Mykolas Giedraitis) tikriausiai priklausė tuo metu gausiam kunigaikščių Giedraitiškių klanui, kurio dauguma atžalų kunigaikščio titulo arba buvo atsisakiusios visai, arba tik nenorėjo jo. Kad Mykolas kilęs iš kunigaikščių, rodo solidūs XVII a. istorikų Starovolskio ir Kojalavičiaus, taip pat XVIII a. istoriko Niesieckio darbai. Be to, Mykolas priklauso pagrindiniam giminės kamienui, išugdžiusiam vėliau Aleksandro ir Bartolomėjaus šakas.
Palaimintojo Mykolo biografijos apybraiža
Mykolo tėvas Petras (Petruša) anais laikais, t.y. apie 1440-uosius metus, tapęs Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio sūnaus Mykolo šalininku, parėmė jo ketinimą užimti Lietuvos sostą. Už tai Kazimieras Jogailaitis nubaudė jį turto konfiskavimu. Galima prielaida, jog neišvengė ir kalėjimo. Tomis sunkiomis šeimai sąlygomis ypač didelis motinos nuopelnas buvo tai, kad ji ne tik norėjo, bet ir sugebėjo sudaryti savo sūnui sąlygas niekieno netrukdomam iš šalies puoselėti savo religingumą. Tikriausiai ji buvo lietuvė, gimusi krikščionių šeimoje. Deja, dabar nežinome net jos vardo. Ko gero, krikščionis buvo ir jos vyras, nes — kitaip nei jo broliai — teturėjo vieną vardą. Buvusio netoliese Bistryčios Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyno vyresnysis tėvas Augustinas, įžvelgęs Mykolo pašaukimą, net nepaisydamas jaunuolio luošumo, nusprendė priimti jį į noviciatą. Kiek vėliau pasiėmė į Krokuvos Šv. Morkaus vienuolyną. Ten Mykolas davė vienuolio įžadus. Išbuvo jame iki gyvenimo pabaigos.
Literatūroje dažnai teigiama, jog Mykolas yra studijavęs Krokuvos universitete, nors nei Miechovitas, nei Nendriškis šito nemini. Tuo abejoja ir kun. Skovronas, nes Mykolas nebuvo įšventintas kapelionu, be to, dėl luošumo jam būtų buvę sunku palikti vienuolyną. Kita vertus, būdamas luošas, Giedraitis visą gyvenimą ėjo zakristijono pareigas, reikalaujančias judrumo. Jis aplankydavo ir savo nuoširdų draugą Sviatoslavą Tylųjį iš Marijos bažnyčios, palaikydavo draugiškus santykius su Krokuvos intelektualų grupe „felix saeculum“, susijusia su Akademija. Mirties patale Mykolas kartojo Šv. Jono Evangelisto, ko gero, intelektualiausio evangelisto, žodžius (1 J. 4, 16). Pagaliau reikia prisiminti Mykolo studijų oficialų patvirtinimą, kurį 1655 m. išdavė filosofijos fakulteto dekanas Janas Rackis. Rackio liudijimas irgi rodo, jog dėl Giedraičio studijų dar tuomet būta abejonių. Ir vis dėlto tai, kad buvo studijuota, patvirtina net Krokuvos diecezijos cenzorius. Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios XV a. buvo labai griežta tvarka – buvo sugrįžta prie ištikimo regulos vykdymo. Askezė ėjo lygia greta su vidiniu rimtumu. Ir vis dėlto net tokioje reiklioje aplinkoje jaunas postulantas iš Lietuvos buvo ne tik palankiai sutiktas, bet ir apgaubtas nuoširdžia globa: tėvo Augustino palankumą ir globą papildė garsaus nuodėmklausio Jano iš Žmignodo įtaka. Štai šitokioje aplinkoje ir pradėjo Mykolas savo gyvenimą, paaukotą maldai, kontenpliacijoms ir žūčiai.
Tuo metu, kai Krokuvos gyventojai turėjo progą įsitikinti, jog Šv. Morkaus bažnyčioje atsirado geras zakristijonas, broliai vienuoliai pamaldžiame askete įžvelgė šventumo bruožų ir stebukladario galią. Garsas apie Mykolo šventumą greit pasklido po Krokuvą, ir miestiečiai ėmė plūsti pas nešnekų žmogelį su ramentais, prašė patarimo ir maldos. Tie kaskart vis platesni ryšiai su pasauliu mylinčiam vienatvę vienuoliui teikė, ko gero, progą parodyti meilę savo artimam. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Mykolas išgydydavo ligonius ir numatydavo ateitį; vienuolių prašomas, kryžiaus ženklu užgesino grėsusį vienuolynui ir miestui gaisrą.
Mykolas Giedraitis mirė 1485 metų gegužės 4-ąją dieną. Į jo laidotuves susirinko milžiniškos minios žmonių. Tie, kurie netilpo bažnyčioje, užtvindė gretimas gatves. Tai buvo pomirtinio garbinimo ir kulto pražia. Pagrindine vieta tapo Giedraičio kapas Šv. Morkaus bažnyčioje. Šventąjį lietuvį imta garbinti ir Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynuose Lietuvoje, ypač XVI amžiaus pabaigoje, kada Krokuvos vyskupu tapo Jurgis Radvila, o Žemaičių vyskupu Merkelis Giedraitis.
Palaimintojo titulas buvo suteiktas Mykolui Giedraičiui spontaniškai, tikriausiai tuoj po mirties. Hagiografinėje literatūroje vartojamas visą laiką iki šių dienų. Išorinis šventumo ženklas yra aureolė. Ji gaubia Giedraitį visuose iki šiol išlikusiuose paveiksluose ir ksilografijose. Apie Mykolo kultą liudija ir maldos, kuriomis kreipiamasi į Mykolą Palaimintąjį. Šios maldos buvo platinamos aprobavus diecezijų valdytojams. Pavyzdžiui, 1759 m. buvo išleista „Karūnėlė“. Beatifikacija imta rūpintis XVI a. pab. – XVII a. pr., bet šis darbas taip ir liko nebaigtas. Dabar, kai Giedraičio kultas ne tik kultivuojamas, bet ir nuolatos plečiasi, neturėtų būti kliūčių beatifikacijai „via cultus“.
Giedraičio asmenybė ir jo gyvenimo patirtis turi didžiulę prasmę. Kaip jau buvo paminėta, Giedraitis buvo tikras lietuvis, o praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį Krokuvoje. Siaurąja prasme, jis buvo savo aplinkos, šeimos, produktas. Tačiau to puikaus gyvenimo palikimo nebūtų, jei ne Krokuva ir visa tai, kuo ji garsėjo Europoje XV a. Taigi Mykolas priklauso tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Giedraičio asmenybė privalo priminti abiem kaimyninėms tautoms, kad jų 400 metų bendra istorija — tai suma ir sintezė pasiekimų tokių žmonių, kaip krokuvietis Mykolas Palaimintasis iš Giedraičių prie Vilniaus.
Šv. Jono Pauliaus II dėmesys
1977 metais tuometis Krokuvos metropolitas kardinolas Karolis Voityla — vėliau popiežius Jonas Paulius II — rašė: „…kulto įtvirtinimo ir Dievo Tarno (Mykolo Giedraičio – J. K.) paskelbimo Palaimintuoju reikalas slegia mūsų širdis“. Šie žodžiai įgauna ypač didelę prasmę vieningos krikščioniškosios Europos vizijoje, apie kurią savo pamoksle Gniezne 1979 metais kalbėjo Jonas Paulius II.
1985 m. gegužės 4 d. minint Mykolo Giedraičio 500–ąsias mirties metines, Šv. Tėvas Jonas Paulius II laiške Krokuvos metropolitui rašė: „Praėjus metams po iškilmingo Šv. Kazimiero Jogailaičio, iškeliavusio iš Vavelio į Vilnių ir prieš laiką radusio ten atilsio vietą, 500–ųjų mirties metinių paminėjimo, norime paminėti antrą Lietuvių tautos sūnų, Giedraitį, atvykusį į Krokuvą iš Vilnijos Giedraičių, tą, kuris apgaubtas šventojo šlove prieš penkis šimtus metų atgulė amžino poilsio Marijos parapijos Šv. Morkaus Evangelisto bažnyčioje. Bendrumą to ypatingo ryšio, kuris palaimintosios karalienės Jadvygos dėka vienijo Lenkų ir Lietuvių tautas, mena ir Šv. Morkaus bažnyčioje saugomas paveikslas, vaizduojantis Šv. Kazimierą ir Mykolą Giedraitį. Šis paveikslas buvo nutapytas „Palaimintojo“ palaikų pakylėjimo metu. Iškilmingą Jo mirties 500 metų jubiliejų paminės šiais metais (1985 – A.I.) Lenkijos Bažnyčia, ypač Krokuvos. Iškilmės vyks gegužės 4 –ąją, t.y. mirties dieną Šv. Morkaus bažnyčioje. Kulminacija bus gegužės 11 dieną Marijos bazilikoje, dalyvaujant Lenkijos episkopatui. Nuo šio momento nuolankusis Dievo Tarnas vadinamas Palaimintuoju, jis bus viešai garbinamas, o jo atvaizdai bus gaubiami aureole — priklausymo šventiesiems ženklu“.
Dabar, kai Lenkija — kaip ir Lietuva — kovoja už vertybes, kurios sudaro krikščioniškosios Europos pamatą, peršasi mintis, kad Mykolo Giedraičio gyvenimo pozicija — atsisakymas lengvatų ir Dievo ieškojimas vidiniame susitelkime — daugeliui lenkų ir lietuvių gali būti pavyzdys ir vilties šaltinis.
Nuotraukoje: Palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas Vydeniškių bažnyčioje.