Telšiai stūkso ant septynių kalvų — Insulos, Vilniaus, Bobės, kur yra senosios miesto kapinės, Zakso, Provoslavų kapinių, Cerkvės ir Žaliosios. Pastarosios kalvos pasididžiavimas — Žemaičių „Alkos“ muziejaus buvimo vieta. Ant Žaliosios kalvos dar 1937 metais įvyko Žemaičių „Alkos“ muziejaus statyba. Jame sukaupta ir saugoma reikšminga kultūros paveldo dalis, susijusi su istorija, kultūriniais įvykiais, asmenybėmis. Muziejus šiandien suvokiamas kaip žemaitiškumo simbolis.
Vitalija Kanapickytė
Žemaitijos herbas — žemaitiškumo atspindys, telšiškiai negali įsivaizduoti Telšių be „savosios meškos“. Žemaitijos herbe raudoname skyde pavaizduota juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Istorinėje literatūroje Žemaitijos herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose pavaizduota 1669 m., Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais. Kita vertus, žemaitiškumą atspindi ir Žemaitijos sostinės herbas, kuriame mėlyname lauke pavaizduotas Šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną.
Telšiai — Žemaitijos etnografinio regiono sostinė, įsikūrusi ant septynių kalvų prie Masčio ežero. Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 m. XVIII a. pabaigoje miestui suteiktos Magdeburgo teisės ir greitai Telšiai tampa žemaičių kultūriniu ir politiniu centru. Tarpukario nepriklausomybės laikais Telšiai sparčiai augo — įkurtos kelios mergaičių ir berniukų gimnazijos, amatų mokykla, mokytojų seminarija, pastatytas „Alkos“ muziejus, veikė kelios kultūrinės draugijos.
Gražus Telšių senamiestis paskelbtas urbanistikos paminklu. Ant aukščiausios miesto kalvos stovi XVIII a. pabaigoje pastatyta puiki vėlyvojo baroko — klasicizmo stiliaus bažnyčia (nuo 1926 m. — Telšių katedra). Originalūs vietinio meistro J.Mažeikos šoniniai altoriai ir sakykla išskiria šiuos maldos namus iš kitų Lietuvos bažnyčių. Šoniniuose altoriuose, greta bernardinų šventovėms įprastų Viešpaties Jėzaus ir Šv. Pranciškaus atvaizdų, nesunkiai atpažįstame ir pačias mėgstamiausias šio ordino šventąsias — Oną ir Barborą.
Telšiuose įsikūrusi Vyskupijos rezidencija, veikia Kunigų seminarija. Žemaitija išlaikė savo sakrališkumą, o į miestą atvykę svečiai gali grožėtis didingomis bažnyčiomis. Tam tikra prasme tai žemaičių paveldo objektai — išlaikyti ir saugomi iki šių dienų.
Žemaitijos kaimo muziejus įkurtas 1967 metais. Iš visos Žemaitijos suvežta ir gražioje Masčio ežero pakrantėje, 15 ha plote, pastatyta šešiolika pastatų — trys sodybos ir visuomeninis sektorius. Muziejus tapo mėgstamas telšiškių ir miesto svečių. Čia jau keletą metų vyksta tradiciniai folkloro ir teatro festivaliai, švenčiamos Užgavėnės, Oninės, Jurginės. Autentiškuose XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijos kaimo pastatuose eksponuojama daug to meto buities apyvokos reikmenų. Žemaitijos kaimo muziejus turi ir autentišką vėjo malūną. Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktorė Elvyra Spudytė pasakojo, kad muziejus — kultūros puoselėtojas, čia vykdomos edukacinės programos, kur kiekvienas dalyvis gali pasimokyti senųjų amatų.
Gaulėnų gyvenvietės centre, netoli Šatrijos piliakalnio, įsikūręs Gaulėnų kaimo muziejus, vertingas archeologiniais radiniais, senais spaudos leidiniais, nuotraukų ekspozicijomis ir meno dirbiniais. Jame šviesios atminties Jono Andrusevičiaus surinktos ir iš visos Žemaitijos eksponuojamos iš medžio išdrožtos skulptūrėlės, rankų darbo kryželiai, šventųjų paveikslai. Labiausiai akį patraukia skulptūrėlių gyvumas, išlenktų formų gausa. Pagrindinis dėmesys skiriamas jų veido išraiškai, atskleidžiančiai vidinę būseną, akių, burnos traktuotei. Akys, palyginti su kitomis veido dalimis, dažnai išsiskiria išraiškinga mintimi. Formų ir linijų santykiai, masių subalansavimas sukuria griežtą stilizuotą žmogaus simbolį ir emocionaliai perteikia jo sielos turinį, pasiekiamas nepaprastas vaizdo išraiškingumas. Tai — kraštotyrinio pobūdžio muziejus.
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje iš buvusio Telšių kalėjimo 1941 metų naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją bolševikai į Rainių miškelį išvežė ir ten žiauriai nužudė 76 politinius kalinius. 1991 metais, minint 50-ąsias Rainių kankinių nužudymo metines, šviesios atminties Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino jiems atminti pastatytą Rainių koplyčią.
Vienoje iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių, kuri suformuota buvusio Biržuvėnų dvaro sodybos teritorijoje, veikė Biržuvėnų etnografinis muziejus. Ši sodyba — 4 km į vakarus nuo Luokės, dešiniajame Virvytės (Virvyčios) upės krante. Muziejaus įkūrėja — bibliotekininkė Aldona Simonavičiūtė.
Žemaitijos teritorijoje gausu iškilių vietų. Žemaitiškumas tam tikra prasme yra perteikiamas per „Alkos“ muziejų (jis tampa ne tik muziejine institucija, bet ir Žemaitijos simboliu), Telšių katedrą, kuri vilioja savo grakštumu ir tampa tam tikru Žemaitijos (Telšių) vyskupystės sakraliniu ženklu. Gaulėnų kaimo muziejus saugo Žemaitijoje surinktus šventųjų atvaizdus, parodant, kokia turtinga Žemaitija. Visi šie paminėti žemaitiškumą atskleidžiantys objektai sudaro materialų bei nematerialų paveldą.
Žemaitijos neįsivaizduotume be „meškos“ ar Telšių katedros, nes žmonių pasąmonėje šie objektai įstrigę, mena apie turtingą Žemaitijos istoriją.