Išleista iš Gintališkės (Plungės r.) kilusio prof. Donato Butkaus žemaičių kalba parašyta apysakų knyga „Kā žemė bova brongesnė ož douna“.
Danutė Mukienė
2010 metais išleidus literatūrologės, Lietuvos nacionalinės premijos laureatės profesorės Viktorijos Daujotytės pirmąją eiliuotos prozos knygą „Balsā ūkūs/Balsai ūkuose“, daugeliui sunku buvo ir patikėti, kad tokios veiklos — rašyti knygas žemaitiškai — ėmėsi mokslo žmonės. Beje, tai nebuvo pirmoji mokslininko žemaitiškai parašyta knyga. Dar 1996 metais išleista iš Skuodo rajono Mosėdžio miestelio kilusio žemės ūkio ekonomikos mokslų kandidato Edvardo Rudžio (1936–2015) žemaitiškos prozos knyga „Kuotrė“, 2001 metais antroji — „Sėmuona malūnā“, nemažai savo žemaitiškai parašytų kūrinių įvairiuose leidiniuose jis paskelbė ir vėlesniais metais. Profesorė Viktorija Daujotytė, pradėjusi rašyti savo prigimtine motinos kalba — žemaičių dūnininkų tarme — ties pirmąja knyga nesustojo — 2012 metais išleista jos antroji žemaitiškai ir lietuviškai parašyta eiliuotos prozos knyga „Gīvenu vīna/Gyvenu viena“, o 2015-aisiais — trečioji „Tatā pariejau/Tai parėjau“. Visas paminėtas knygas išleidęs ir istorijos bei periodinį kultūros ir švietimo žurnalą „Žemaičių žemė“ nuo 1993 metų leidžiantis Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, šiemet sulaukė ir ketvirtosios atitinkamai parašytos jos kūrybos knygos „Žīmėni vuobelie/Žieminė obelis“, kuri jau rengiama spaudai.
Šių metų pradžioje į žurnalo „Žemaičių žemė“ redakciją, paragintas iš Skuodo kilusio kalbininko dr. Juozo Pabrėžos, užsuko savo 80-metį pažymintis iš Plungės rajono Gintališkės kaimo kilęs žinomas Lietuvos aplinkos inžinerijos specialistas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Donatas Butkus. Ant redakcijos stalo atgulė storas jo žemaitiškai parašytų biografinių apysakų „Kā žemė bova brongesnė ož douna“ rankraštis. Knyga per trumpą laiką parengta spaudai ir rugpjūčio mėnesio pradžioje išspausdinta 300 egz. tiražu.
Autorius rašo savo gimtąja Plungės krašto žemaičių tarme. Tekstuose panaudota nemažai šiandien jau net ir žemaičių primirštų žodžių, posakių. Knygos herojai yra autoriaus amžininkai ir to meto vyresnioji karta — kaimynai ir artimieji. Tai — literatūriniai personažai, todėl herojų vardai ir pavardės, vietovių, kuriose vyksta veiksmas, pavadinimai sugalvoti. Knygoje pateikiama daug žinių apie XX a. pirmosios pusės Žemaitijos kaimo žmonių buitį, bendravimą, darbus ir rūpesčius, gyvenimą Antrojo Pasaulinio karo metais, pokario įvykius, pasakojama apie jauno žmogaus asmenybės formavimosi vingius, jo kelią į mokslą. Ši knyga — 514 puslapių(didesnės grožinės literatūros knygos žemaičių kalba iki šiol nėra išleista), tačiau esmė ne čia. Knyga turi didelę išliekamąją vertę.
Šiuo metu knygos autorius gyvena Vilniuje. Donatas Butkus gimė 1936 metų sausio 24 dieną. Knygoje, pateikdamas svarbiausius duomenis apie save ir paaiškindamas, kodėl gimė ši knyga, autorius žemaičių kalba rašo: „Mona gimtėnė ī Plungės rajuona Gintalėškės kaimė. Muokiaus Gintalėškės pradėnie, Plateliū septīnmetie, Klaipiedas pedaguogėnie muokīkluo. Stodėjavau Šiauliū pedaguogėneme instėtutė (dabā Šiauliū universėtets) Fizėkas fakoltetė ė Fizėkas instėtuta doktorantūruo Vėlniou. Geofizėkas (dabā Gamtuos) muokslu kandėdatėnė (dabā daktara) disertacėjė apgīniau Vėlniaus universėtetė, vuo Teknuoluogėjės muokslu sritėis Aplinkuos inžėnerėjės ė kraštuotvarkas muokslu krīptėis gabėlėtouta daktara disertacėjė — Vėlniaus Gedėmėna teknikas universėtetė. Tėn dėrbont mon bova soteikts propesuoriaus muokslėnis pedaguogėnis vards. Ė napamėnavuojos gal soprastė, ka mona muokslā ė darbs natoriejė rīšė so lėngvistėka, vuo tēp pat ė so gruožėnė literatūra. Ne, rašītė aš rašiau ė lėgšiuolē: eso aštouniū kningu autuorios a bėndraautuorios, artėj trėjū šimtū muokslėniu straipsniu autuorios a bėndraautuorios. Onkstiau ož kėtus muokslus pradiejau muokītėis žemaitiu kalbuos. Ėš tievū. Ėš gīvenėma. Klausiaus, kāp vaizdingā nomėškē, gėntīs, sosiedā aba kėtė žmuonės, sosėtėkė talkuos, torgou a unt švėntuorio prīš pamaldas nupasakuo vėsuokius nutėkėmus. Nuors klausītėis paugosiu rokundas nabova viežlībs apsėējėms, bet a to galiejē sosėtorietė? Laikou biegont tuolau nu Žemaitėjės, bet na nu žemaitiu kalbuos. Basėblaškontėms po svetėmus kraštus so tuom kalbuom, ė ba žemaitėškas, būn rūpesniu. Vuo na vėins ė vėitėnis žemaitis praded „puonėškā“ rokoutėis. Tā vės aš mėslėjau, kāp galietiuo prisėdietė pri žemaitėška žuodė ėšsauguojėma ė plėtėma. No, jē ė na plėtėma, tā bėnt ka ons nanīktom. Nuoriejau, ka mona ė mona omžėninku anūkā ė pruoanūkē galietom na tiktā klausītėis žemaitėšku žuodiu, bet ė anus skaitītė. I tou kieli aš stuojau na pėrms. Jau torem kalbininku Gėrdenė Aleksėndra ė Pabriežas Jūzapa surėktavuotus žemaitėškas rašības patarėmus, torem ė žemaitiu žuodīnu. Žemaitėškā jau galem skaitītė na tiktā pruozas, bet ė puoezėjės kningas. Prīš kėik laika mon kėla mintės vagol naožmėrštus, vėsa laika puomietie atsėgaivėnontius sava prisėmėnėmus parašītė apīsaku kninga. Somanīmou pritarė vėsa šeima. Parašītė parašiau. Vo kāp tou mona darba ivertins skaitītuos, kėik būso tou sava darbo prisėdiejės pri žemaitiu kalbuos ė tradicėnės kultūras puoseliejėma, paruodīs laiks. Nu šėrdėis diekavuojo duocėntou Pabriežā Jūzapou ož kningas ronkraštė ivertėnėma ė padrįsėnonti žuodi, Mukienē Danutē — nuošėrdē prisėjiemosē redaktuorės ė leidiejės darbus, artėmėisėms — pariemosėms kningas ėšlēdėma, vuo vėsėms skaitītuojems — ož kontrībė.“
Nors knygoje aprašomų vietovių pavadinimai pakeisti, kilusieji iš Plungės ir Kretingos krašto, nesunkiai gali suprasti, kokios vietovės čia minimos: veiksmas ir visas pasakojimas sukasi apie Gintališkės, Salantų apylikes, čia gyvenusius žmones ir XX a. pirmosios pusės įvykius.
Knyga platinama žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijoje Vilniuje (tel. 8 687 47550, el. p. adresas zemaiciu@gmail.com), Žemaičių dailės muziejuje (Plungėje), kai kuriuose Lietuvos knygynuose.