Šiame straipsnyje pateikiame XX amžiaus pirmosios pusės laikraščių publikacijas apie švietimo situaciją Telšiuose. To meto publikacijų pakartojimas leidžia geriau suvokti, kokia mieste buvo švietimo situacija ir kaip ji vertinta.
Parengė Alvydas Ivoncius
Mergaičių progimnazija Telšiuose
Greitai prasidės treti metai gyvavimo Narutavičienės mergaičių progimnazijos Telšiuose. Kiek buvo kliūčių, kiek vargo, kiek reikėjo išklausyti liežuvių kūrėjams tos mokyklos! Visi šaukiame, kad esame tamsūs, neapšviesti. Iš kur čia bus ta šviesybė, kad mūsų kūdikystės žiburiai — motinos — yra tamsybėse ir prietaruose paskendę, kad mes taip maža teturime mergaičių mokyklų.
Kad apšvietimas kiltų, prietarai nyktų, mūsų tauta tolyn žengtų, būtinai reikia pašviesti mergaites, būsimąsias motinas, mūsų mokytojas ir auklėtojas. Vyrų apšvietimui mes turime mažai mokyklų, o mergaičių — dar mažiau. Dažnai girdžiu kalbant, kam čia leisti mergaites Narutavičienės gimnazijon, juk iš jų nebus nei kareivių, nei kunigų. Kunigų mes turime užtektinai, o apšviestų motinų ir su žiburiu nerasi, o jos išaugintų ir be mokyklų šviestų žmones, atrastų laiko pramokyti savo vaikus rašyti ir skaityti, įkvėptų šviesos troškimą, doros supratimą, artimo ir tautos meilę greičiau kaip šviesus tėvas, greta prietaruose paskendusios motinos. Tokia Narutavičienė padarys su savo mergaičių progimnazija daugiau dėl Žemaitijos nekaip vyrų būrys.
Gaila tik, kad Narutavičienės progimnazijon Telšiuose susirinko ypatingai miestietės ir mergaitės iš artimiausios apygardos, o tolimesnės, tamsesnės Telšių pavieto parapijos neturi savo kandidačių. Esame pertekę,— kiekviename sodžiuje atsiras 2-3 ūkininkai, kurie vietoje duoti savo dukroms šimtines ir tūkstantines dalis, galėtų jas leisti mokytis; tokiu būdu atiduota dalis sugrįžtų šimteriopai kaip pačioms mergaitėms, taip ir mūsų kraštui.
Kam rūpi apšvietimas, kas nori sulaukti savų mokytojų, tas tegul siunčia dukteris Telšiuosna Narutavičienei į darbą arba tegu kursto turtinguosius savo pažįstamus leisti mergaites mokytis. Tada užimtų visas vietas progimnazijoj vienomis mūsų dukterimis ir seserimis, kurioms Narutavičienės progimnazija yra paskirta. Sulauksime trumpu laiku šviesių mokytojų mūsų vaikams ir tuo išreikšime padėką Narutavičienei už jos garbingą darbą.
Gerbiamieji kunigai, kurstydami tėvus leisti mergaites į mokyklas, turi progą parodyti atvirai, ar jiems iš tikro rūpi mūsų krašto apšvietimas, ar jie tuo tiktai rūpinasi dėl svieto akių.
Jei mokyklos nėra per pilnos, tai morališką atsakomybę metu ant mūsų atšalusių kaimo inteligentų, gyvenančių tarp žmonių ex profesione mokytojų — kunigų.
M.Veitas. „Lietuvos žinios“, 1909 m. rugpjūčio 15 d.
Telšių vyrų gimnazija
Telšių vyrų gimnazija jau yra užtvirtinta. Jos gyvavimą turi tuo tarpu tiktai 82 narių, įnešusių viso labo 2050 rublių, keletas aukotojų, sumetusių 1500 rublių, Telšių miestas, kuris kasmet skiria po 1000 rublių, vietinis bankas, kuris davė 300 rublių, tai ir viskas — iš viso apie 6000 rublių. Biudžetas gi pirmaisiais metais išneša 16000 rublių, tokiu būdu 10000 rublių turės sumokėti mokiniai, kiekvienas iš jų turės mokėti 100 rublių metams.
Visi šaukia, kad mokestis brangus, bet iš kur imti pinigus gimnazijos užlaikymui, kito šaltinio juk nėra. Geriau turėti brangią mokyklą nekaip jokios.
Pažvelgęs į narių sąrašą, turiu su nusistebėjimu nurodyti, jog prie gimnazijos įkūrimo daugiausia prisidėjo valstiečiai, žemesnioji bajorija, svietiškoji miestų inteligentija ir žydai, gi mūsų dvasiškieji vadovai beveik nedalyvauja gimnazijos įkūrime — jų yra tik penki nariai iš šimto artimiausioje apygardoje gyvenančių kunigų; turiu pridurti, kad penki kunigai paaukojo gimnazijai nuo vieno iki dešimties rublių — o neturtas! — nors užkvietimai stoti į draugijos narius buvo savo laiku išsiuntinėti visiems apygardos klebonams, su viršum 50.
Ką reiškia toks atšalimas apšvietos dalykuose? Kunigai mėgsta išmetinėti svietiškiems šviesuoliams būk jie užsiima svajonėmis, o ne rimtu darbu. O kas čia pasirodo? Koks kitas darbas gali būti rimtesnis, mažiau bešališkas, kaip gimnazijos įkūrimas? Vienok iš tokio būrio kunigų, senų ir jaunų, prisidėjo lig šio laiko kaip draugijos nariai tiktai Telšių klebonas Šimkevičius, jo kamendorius Semenavičius, Tverų diakonas Nonevičius, Gadūnavo klebonas Rimavičius, Plungės diakonas Jarulaitis.
Ar tai ne boikotas mokyklos apšvietimo? Net ir tamsūs padegėliai Telšių žydai stambiais ir smulkiais davimais pralenkė mūsų kunigus. Narutavičienės mergaičių progimnazija esanti nereikalinga, iš mergaičių — kunigų nei kareivių nebūsią; leidimas mergaitės mokytis vietinėje miesto mokykloje drauge su berniukais sukėlė kunigų tarpe tikrą audrą — bendras vaikų mokymas ardąs doros pamatus, o juk čia rengiama vyrų gimnazija — ir ta taip jau boikotuojama.
Regimai ir kunigai mūsų kunigams nebereikalingi — nesant gimnazijų, nebebus ir kunigų, naujosios kartos nebebus, o gal Rymas žada likviduoti savo dalykus Lietuvoje? To aš nežinau.
Žemaičiai nėra dar taip nuplikę, tik tamsūs, gi tai patvirtins monopolių ir alinių bujojimas, brangių Dievo namų statymas.
O vienintelė visoje apygardoje išdygusi vyrų gimnazija surinko savo užlaikymui ne 40, net tiktai keturis tūkstančius. Čionai negaliu nekaltinti ir mūsų dvasiškų vadovų-mokytojų. Jūs savo autoritetu galite daug ką padaryti. Gana yra kožnam vienam pasakyti, kad gimnazija yra būtinai reikalinga, jog jos užlaikymui reikia dėti pinigus ir pinigai tuojau atsiras; vyrai atiduos degtinės ir tabako dalį gimnazijos naudai, gerbiamosios moterėlės išvyturiuos iš senų skarmalų savo auksinius ir sidabrinius; panelės ir kavalieriai nusipirks pigesnius papuošalus. Pagaliau monopoliai ir alinės ir taip nesubankrutuos.
M.Veitas „Lietuvos žinios“, 1909 rugsėjo 12 d.
Nedavė valdiškų teisių
Vilniaus mokslo ir apskrities globėjas davė žinią Kauno gubernijos liaudies mokyklų direkcijai, jog Švietimo aministerija nesutiko Varniuose leisti įkurti mokytojų seminariją.
Taip pat švietimo ministeris nesutiko duoti valdiškų teisių nei Telšių vyrų gimnazijai, nei Narutavičienės privatinei mergaičių progimnazijai, kol vietiniai gyventojai neapsiims kasmet tom dviem įstaigom davinėti po 17000 rublių.
„Lietuvos žinios“, 1911 m. sausio 27 d.
Baigė mokyklą
Telšiai. Šiemet miesto mokyklą baigė 13 mokinių ir 4 mergaitės. Iš mokinių: 8 lietuviai, 3 lenkai, 1 žydas ir 1 rusas. Iš mergaičių: 1 lietuvė, 2 rusės ir 1 žydė.
„Lietuvos žinios“, 1913 m. rugpjūčio 10 d.
Telšių mokyklos
Čia yra trys mokyklos: vyrų gimnazija, miesto keturklasė mokykla ir mergaičių progimnazija.
Miesto keturklasėje mokykloje šiais metais mokinas 163 mokiniai, kurių tarpe 44 mergaitės. Pagal klases dalijas: I klasėj viso labo lietuvių 17 (mergaičių — 7), lenkų 10 (mergaičių — 4), rusų 9 (mergaičių — 3), žydų 9 (mergaičių — 6), vokiečių — viena mergaitė. II klasėj: lietuvių — 8 (mergaičių — 1), lenkų — 11 (mergaičių — 1), rusų — 16 (mergaičių— 6), žydų — 13 (mergaičių — 10), vokiečių — 1 mergaitė. Trečioj klasėj: lietuvių 20 (mergaičių — 1), lenkų 12, rusų 6 (mergaičių — 2), žydų 6 (mergaičių — 3), vokiečių — 1 mergaitė. Ketvirtoj klasėj: lietuvių — 4, lenkų — 8; rusų — 6 (mergaičių — 1), žydų — 4 (mergaičių — 2).
Lenkais skaitau tuos, kurie tikybos mokosi lenkiškai. Lietuvių kalba miesto mokykloje nėra išguldoma, tačiau jau reikalaujama įvedimo. Vyrų gimnazijoj ir mergaičių progimnazijoj išguldo lietuvių kalbą, kaip jau rašyta, mokytojas J.Avižonis.
„Lietuvos žinios“, 1911 m. rugsėjo 22 d.
Kas mums rašoma
Telšiai. Per ilgus metus neteko išgirsti nei vieno balso apie Telšių moksleivius, tik neseniai „L.Ž.“ atsirado keturmetės mokyklos statistika ir daugiau nieko. O kame dar gimnazijos mokiniai, progimnazijos mergaitės ir dar tie patys miesto mokyklos mokiniai? Jūs visi, moksleiviai, esate Lietuvos pamatas, Lietuvos pagrindas, Lietuvos piliečiai, kuriais turės remtis nauja „jauna Lietuva“.
Aš dabar parašysiu šiek tiek daugiau apie keturklasę mokyklą, nes ir pats buvau jos mokiniu. Šešerius metus atgal niekas negalėjo pasakyti, jog esame lietuvių arba lenkų, nes dargi tikyba buvo išguldoma rusų kalba ir visi mokiniai dažniausiai tarp savęs kalbėdavo rusiškai arba lenkiškai, o lietuviškai — tai retas. Laisvės metams išaušus ir mes pabudom iš miego, smarkiai stojome į kovą. Pakėlėm „buntą“. Pareikalavom daug ko, bet mažai gavom. Mat iš proto buvom išėję — kalbėjo daugelis miestiečių. Bet tuomet vis dėlto šis tas laimėta. O dabar jau, matyti, grįžtama prie senos tvarkos. Teisybė, nebėra girtuokliavimo, lošimo kortomis, rūkymo tabako kaip ketveri metai atgal. Iki 1909 metų nebuvo pas mokinius tos „mados“, kad skaityti laikraštį ar lietuviškas knygas, o dabar viskas kitaip. Pernai žadėjo net susispiesti į kuopelę. Tik neatsiradus vado, sumanymas nuėjo vėjais. Užtai prižadėjo šiais mokslo metais drauge su gimnazistais veikti, nors dar nieko tokio svarbaus nematyti. Įsikūrė tik „knyginėlis“. Yra šis tas pasiskaityti, bet dar daug ko trūksta. Reiktų daugiau darbo, daugiau kantrybės ir noro.
Laikraščių pareina: „L.Ū“ („Lietuvos ūkininko“) — 2 egz., „L.Ž.“ („Lietuvos žinių“) — 2 egz., „Jaunimo“ — 1 egz. „Birutė“ — 1 egz., „Aušrinės“ labai mažai. Lietuvių kalba irgi neišguldoma. Šiais metais mokiniai žada duoti direktoriui meldimą, kad leistų mokytis prigimtosios kalbos. Tarp mokinių yra išsiplatinęs gana žymus ir klerikališkų laikraščių skaičius.
„Lietuvos žinios“, 1911 m. lapkričio 12 d.
(Bus daugiau)