Ferdinandas Stulginskis — Varnių kunigų seminarijos ekonomas

Viena seniausių fotografijų, kurioje užfiksuoti Varnių seminaristai, saugoma A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje: Antanas Baranauskas (1835–1902) — pirmas iš dešinės, Klemensas Kairys (1836–1864) — viduryje ir Pranciškus Viksva (1832–1908). Apačioje A.Vienuolio autografas pieštuku: „Viksva, Kairys ir Baronas, 1858 m. Varnių seminarijos klierikai, davę sau žodį susirašinėti tik lietuvišku liežuviu. Ta proga čia ir nusitraukę“. Nuotrauka priklijuota ant balto kartonėlio.

Varnių kunigų seminarijoje reikalus sprendė seminarijos valdyba, kurią sudarė rektorius, inspektorius ir ekonomas. Nuo pastarojo priklausė visas kasdienis gyvenimas. Ekonomas buvo ir tas Seminarijos ryšys su miestelio pirkliais, amatininkais ar aplinkiniais valstiečiais. Ryškiausiai savo būdu išsiskyrė šias pareigas ėjęs dvasininkas anykštėnas Ferdinandas Stulginskis.

Jurgita Gustytė-Ivinskienė

Anykščių krašte, Stulginskių šeimoje, 1819 m. gruodžio 21 d. gimė berniukas, kurį pakrikštijo Ferdinandu Tomu. Ispanijos šventasis, kalinių ir vargšų globėjas Šv. Ferdinandas globojo ir šį žmogų, kurio gyvenimo kelias suko pro Žemaitiją, Aukštaitiją bei atšiaurųjį Sibirą.
Pažintį su Žemaitija jaunasis Ferdinandas pradėjo nuo Kražių gimnazijos, vėliau mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, sėkmingai tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, iš kurios grįžo dirbti į Varnius. Jaunas, išsimokslinęs, energingas, veržlus — atrodė lyg per gyvenimą neštųsi ispanišką savo šventojo globėjo temperamentą.
Varniuose vysk. M.Valančius F.Stulginskiui patikėjo nemažai pareigų, tarp jų ir visą Seminarijos kasdienybę — paskyrė ekonomu. Šiandien, naikinamų miestelių kontekste, sunkoka įsivaizduoti judrų ir kupiną gyvybės XIX a. Varnių bei jų širdies — Seminarijos gyvenimą. Į šį gyvenimą mums leidžia pažvelgti išlikę istorijos dokumentai.

Tarp Seminarijos mūrų
Senuose dokumentuose raštininkas aprašė Seminarijos gyvenimo detales, romantiką palikdamas pačių seminaristų poetiniams polėkiams. Kasmet šiuose rūmuose gyveno apie 30 asmenų, kuriems reikėjo knygų ir popieriaus, plunksnų ir rašalo; duonos ir sviesto, mėsos, o pasninkų metu — ir silkių. O kur dar šaltų žiemų rūpesčiai: įprasta buvo, kad rūmuose ir dvaruose šilumos vos 12–15 laipsnių, tad reikėjo šiltų rūbų. Čia nebuvo dyko laiko švaistymo. Jaunimas gyveno pagal griežtą Seminarijos regulą, patvirtintą dar vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio.
Paskaitos, egzaminai, maldų metas — visa tai nesunku įsivaizduoti. Ūkinius darbus atlikdavo Seminarijoje dirbusių 16 žmonių pagalbinis personalas. Čia nuolat budėjo raktininkas, sargas, erdvioje virtuvėje su angliškomis krosnimis sukosi virėjas su pagalbininku, šveicorius, bufetininkas, auklėtinių prižiūrėtojas, palivarke triūsė kelios samdytos moterys. Kartais personalo būdavo daugiau, kartais mažiau, tačiau minėti pagrindiniai darbuotojai visada dirbo. Organizuoti jų darbą, užtikrinti, kad jis vyktų — viena iš ekonomo pareigų. Kaip ir kita — ūkinių (dabar sakytume — verslo) ryšių su miestelio ir aplinkinių kaimų žmonėmis palaikymas.
Pabandykite įsivaizduoti energingą, kresną kunigą, kasdien besilankantį vadinamajame žydiškame štetle — garsiai besiderantį su pačiais įvairiausiais pirkliais ne tik žydais, bet ir iš aplinkinių kaimų suvažiavusiais su prekėmis valstiečiais. Rasti tinkamų prekių, susitarti su pardavėjais, suderinti apmokėjimą ir t.t. Atrodo, kad kunigui Ferdinandui šitas darbas sekėsi.
Kiekvieną rudenį Varnių amatininkai: pirkliai ir siuvėjai, batsiuviai gaudavo Seminarijos užsakymų: reikėjo pasiūti drabužius (apatinius baltinius, sutanas, šiltus apsiaustus) seminaristams. Užsakymų gaudavo ir batsiuvys. Dra-bužius gaminantys amatininkai šių užsakymų sulaukdavo kasmet, tačiau tik kartą per metus. Taip pat kartą per metus, o kai klada ir rečiau buvo atnaujinami ir Seminarijos baldai: užsakomos naujos kėdės, spintos, perdažomi senieji baldai, tvarkomi langai.
Dažniausiai ekonomui tekdavo susitikti su maistu prekiaujančiais pirkliais. Buvo perkami įvairiausi produktai, griežtai prisilaikant mitybos tradicijų. Daugiausiai buvo nuperkama įvairių pieno produktų (saldaus ir rūgusio pieno, grietinės, sviesto, sūrių), dažnai užsakinėdavo jautieną, veršieną, rudenį — avieną. Pasninkų metu — silkę ir žuvį. Per metus Seminarijoje suvalgydavo 3 tonas mėsos, 400 litrų pieno ir 720 litrų grietinės.
Į Seminariją priėmus naujų jaunuolių, senasis siuvėjas Izraelis žinojo, jog reikės naujų sutanų, apsiaustų, apatinių šiltų marškinių, o kur dar kepurės su „kozirkomis“. Kiek rūpesčio, bet kaip gražiai užtat atrodė klierikai. Greičiausiai uždirbo ir Olšvanas, Briodė, kliuvo ir lietuviui Dambrauskui. Tačiau pagrindinis darbas — siūti sutanas atitekdavo siuvėjai Marijai Lukoševičienei.
Uždirbo ir kiti pirkliai. Prokuratorius periodiškai aplankydavo maisto produktų krautuvėles, kurių anuomet Varniuose buvo ne viena. Į Seminarijos virtuvę atkeliaudavo prekės iš Berelio, Veivelio, veršiena iš Šmerelio, jautiena iš Čimulio, tačiau ne viskas buvo perkama pas žydus. Turgaus dienomis Seminarijos maisto atsargos būdavo papildomos ir kaimiečių produktais: vištomis — iš kūjainiškio Skirmanto, kiaušiniais — iš nevardėniškio Margevičiaus, sūriais — iš palūkstiškio Vaitkevičiaus. Įvairius retus skanėstus, tokius kaip zuikiena, antiena, medus, taip pat atgabendavo ūkininkai. Pirkdavo iš tų, kas atveždavo, juk ne visuomet tokių gurmaniškų produktų tiekėjas gali būti vienas ir tas pats. Be to, Seminarijai reikėjo popieriaus, rašalo, klijų — tai jau iš Mendelio, Varnių pirklio krautuvėlės.
Kun. F.Stulginskis Seminarijos valdybai pateikdavo visus surinktus ir parengtus pasiūlymus. Tarsi kokie XIX a. vidurio viešieji pirkimai: ūkvedžiui tekdavo išsiaiškinti problemas ir poreikius, rasti jų sprendimo būdus, tuomet aiškiai viską pateikti Seminarijos valdybai, kuri nuspręsdavo, kiek skirti pinigų ir ar juos tenkina ekonomo parengtas pasiūlymas. Vėliau visos išlaidos būdavo registruojamos išlaidų ir pajamų žurnaluose. Vartant keleto metų žurnalus, juose aptinkamos įdomios marginalijos. Kai kur pažymėta, kad prekės buvo pirktos turguje, o kitur galima pamatyti ir žydiškus rašmenis — vieno ar kito Varnių pirklio parašą. Seminarija, gaudama lėšų iš iždo, jas sumaniai išleisdavo: pirko vietines prekes iš aplinkinių kaimų valstiečių ar Varnių pirklių žydų. Galima sakyti, kad be švietėjiškos, ugdomosios naudos, Seminarija miestelio verslui buvo neblogas pragyvenimo šaltinis.

Blaivybės ir sukilimo rėmėjas
Lankstumas, pareigingumas, kruopštumas, tam tikras pedantiškumas santykiuose su pirkliais — tokios kun. Ferdinando savybės ryškėja Seminarijoje. Pasitikėjimas tarp vyskupo M.Valančiaus ir Seminarijos ekonomo buvo abipusis: po penkerių įtempto darbo Varniuose metų F.Stulginskiui buvo patikėta Anykščių bažnyčia, kiek vėliau ir visas Utenos dekanatas. Varniuose F.Stulginskiui bendrauti su vietiniu verslu sekėsi neblogai, tačiau Anykščių pirkliams energingas, blaivybę propaguojantis klebonas nelabai patiko. Ir santykiai tapo įtempti. Į ginčus tarp pirklių ir klebono įtraukta ir caro administracija, net pats vyskupas M.Valančius. Vis tik, kad ir kaip stengėsi vysk. M.Valančius, pabaiga nebuvo gera. Po 1863 m. sukilimo nebepadėjo nei vyskupo autoritetas — klebonas F.Stulginskis buvo areštuotas ir išsiųstas į Sibirą. Oficiali priežastis — sukilėlių rėmimas, neoficiali — pernelyg energingas blaivybės propagavimas. Blaivybės judėjimas, jo įtvirtinimas neapsiėjo be griežtų priemonių. Vysk. M.Valančiui teko raminti įsismarkavusius dėl keleto epizodų: viename iš jų figūruoja ir kun. F.Stulginskis: neva jo inicijuoti dvasininkai girtuoklį ištepė degutu. Būta daug emocijų, kuriomis ir pasinaudojo caro valdžia…
Kaip rašo istorikė A.Prašmantaitė, „Vysk. Valančiui pradėjus vyskupijoje blaivybės sąjūdį, (F.Sulginskis) tapo vienu aktyviausių jo rėmėjų. Prasidėjus sukilimui, apkaltintas perskaitęs bažnyčioje Manifestą, akinęs valstiečius dėtis prie sukilėlių ir 1863 m. balandžio mėnesį suimtas. Kalintas ir karo lauko teismo nuteistas aštuoneriems metams katorgos, pašalinant iš dvasininkų ir konfiskuojant turtą iždo naudai. Taip Stulginskis pateko į Usolės druskų kasyklą, iš kur 1868 m. buvo perkeltas į Tunką. Tremtyje kurį laiką Anykščių klebonas jam siųsdavo po 100 sidabro rublių metams, tad buvo vienas iš nedaugelio, kurie galėjo sušelpti stokojančius likimo brolius. Iš amžininkų atsiminimuose užfiksuotų epizodų peršasi prielaida, kad noriai pagelbėdavo, tačiau, matyt, nemėgo skolos laiku negrąžinančių.
Kun. Stanislavas Matrašas, kuriam Irkutske paskolino 11 sidabro rublių ir, prieš išvažiuodamas į Usolę, norėjo juos atgauti, buvo giliai įskaudintas „žemaičio nežmoniškumo“, kai iš jo, negalėjusio tuo metu atsiskaityti ir kunigo vardu prisiekusio skolą grąžinti vėliau, sutiko paimti kišeninį sidabro laikrodį. Negalėjo to pamiršti ar, juo labiau, atleisti. Ir kai Stulginskis buvo perkeltas į Tunką, išgirdęs kitų itin palankius atsiliepimus apie prieš kelerius metus jį nuskriaudusį konfratrą, vėl prisiminė kišeninio laikrodžio istoriją ir ją pasakodamas visaip kaip stengėsi sumenkinti buvusio Anykščių klebono autoritetą. Ir šiuo savo itin „krikščionišku“ poelgiu netgi didžiavosi. Faktas, kad Stulginskis buvo išrinktas bendruomenės seniūnu, perša prielaidą, kad Matrašo pastangos nuėjo niekais. Poreikis išgyventi taip pat buvo bendruomenę stiprinęs veiksnys. (…) Antai buvęs Vyžuonų parapijos vikaras Leopoldas Dilevičius ir Ferdinandas Stulginskis buvo žinomi kaip gero tabako augintojai. Visa Tunka grožėjosi Stulginskio augintomis gėlėmis. Pasak W.Nowakowskio, jo gyvenama troba buvo panaši į oranžeriją“ (Prašmantaitė A. 2012).
Energingasis F.Stulginskis mirė 1892 m. vasario 11 d. Smolenske (Rusija), ten ir palaidotas. Anykštėnai kunigui F.Stulginskiui už jo neįkainojamą veiklą pastatė paminklinį kryžių Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.