Tavęs, Tėvyne, mes ieškojom…

Atsiminimų ir kūrybos knygos „Atmintis prabyla“ išleidimo iniciatoriai — kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, muziejininkė Elvyra Spudytė ir poetė Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Augustino Jonušo nuotrauka.

Lapkričio pradžioje Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje buvo aukojamos šv. Mišios Amžinybėn išėjusioms — poetei Teklei Kryževičiūtei ir dailininkei Danutei Rimkūnaitei — atminti. Išleista atsiminimų ir jų kūrybos knyga „Atmintis prabyla“. Jos leidyba rūpinosi kanauninkas kunigas Andriejus Sabaliauskas, muziejininkė Elvyra Spudytė, poetė Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė, TAU dekanė Regina Chmieliauskienė.

Adolfina Varnelienė

Telšių kunigų seminarijos salėje vyko šios knygos pristatymas. Leidinio viršelyje panaudotas D.Rimkūnaitės tapytas paveikslas „Žemaitijos vaizdelis“. Erdvioje salėje šventinė tyla susiliejo su renginio vedėjos E.Spudytės žodžiais, primenančiais iškilių asmenybių kūrybą: eiles, giesmes, prozos kūrinius, tapytus paveikslus. Atsivėrė užmaršties vartai. Ekrano drobėje — Teklės ir Danutės jaunystės nuotraukos. O atsiminimus ir kūrybą pristatė buvę draugai, bendradarbiai, mokytojai, žurnalistai, skambėjo Teklės sukurtos giesmės ir dainos.
Kęstutis Kėvalas, Telšių vyskupas. Žavi Teklės Kryževičiūtės ir Danutės nuostabūs darbai Bažnyčiai, jų atkaklumas, ištikimybė dvasinėms vertybėms, įveikusioms sovietinį režimą.
Liudmila Paplauskienė, Teklės sesuo. Prieš 83-ejus metus Telšiuose gimiau aš. Turėjau dvi seseris ir brolį, buvau mažiausia. Beveik dešimtmetė Teklė prižiūrėjo mane, paruošė antrajam pradinės mokyklos skyriui, supažindino su pagridinėmis tikėjimo tiesomis, parengė išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Teklė artimai bendravo su rašytoja Ieva Simonaityte ir kitais lietuvių rašytojais, poetais, žymiais žmonėmis. Būta ir labai liūdnų momentų — kratos, sovietinio saugumo persekiojimas, kūrybos konfiskavimas. Ji visą gyvenimą svajojo apie savo poezijos rinkinį. Deja… Teklei savo knygos išvysti nebuvo lemta. Ji išleista poetei mirus. Mano atminty Teklė liko mažutė, smulkutė sesė, Nendre save vadinusi…
Irena Ramanauskienė, muziejininkė. Teklė domėjosi grožine bei religine literatūra. Meilė knygai ją nuvedė net į kunigo, vėliau vyskupo Petro Maželio turtingą biblioteką. Ji skaitė, nusirašinėjo, žinoma, kūrė. Kartą ant ežero kranto jos širdyje suskambo ketureilis. Žybtelėjusi poezijos liepsnelė vis stiprėjo: rašė daug, kartais ir mėnesienoje, nes tėvas neleido deginti žibalinės lempos. Kaip pati Teklė sako, „mažyčiais, nedrąsiais žingsneliais artėjau į poezijos šalį“. Pirmąjį poezijos krikštą gavo 1945 metais laikraštyje „Tarybų Žemaitija“. Bandymas pasisekė ir įkvėpė. Teklė rašė, siuntinėjo į Respublikinius leidinius, dalyvavo srities ir respublikos jaunųjų rašytojų pasitarimuose. Ją globojo Valerija Valsiūnienė ir Eduardas Mieželaitis. Teklės eilėraščius spausdino daugelio respublikinių laikraščių ir žurnalų. Ji dalyvavo rašytojų minėjimuose, literatūriniuose vakaruose Vilniuje.
Vytautas Stulpinas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dailininkei Astai Šimkevičienei įgyvendinus savo sumanymą ant Telšių autobusų stoties kolonų įamžinti Telšių poetus, pirmoji kolona priglaudė Teklės eilėraštį „Kai grįžta autobusai“. Teklė rašydavo laiškus, vis ragindavo siųsti jai naujausius kūrinėlius. Rajono laikraščio „Žemaičių lyros“ puslapį globojo T.Kryževičiūtė. Ji vadovavo ir Telšių literatų būreliui. Muzikali iš prigimties, grojo ansamblyje, turėjo nuosavas kankles. Poetės kūryba patraukli ne vienam kompozitoriui. Eilėraščiai, dainos, kurios pasklido po Žemaitiją, buvo Teklės gyvenimo galybė. Tai tėviškės, kaip sniegas tirpstančio laiko, gimtojo kraštovaizdžio, Dievo stebuklo, gamtos palaimos ir nepraeinančio ilgesio, vaikystės žemei miniatiūros.
Alvydas Ivoncius, „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas. Su Tekle susipažinau, kai mano kūryba pateko į poetės rankas. Užsimezgė pažintis, susirašinėjimas laiškais .Jos laiškai manyje gludino, tvirtino mokinuką–literatą, skatino ir mokė įdėmiau skaityti knygas, domėtis literatūra. Teklės „mokykloje“ pradėjau suvokti pats save, kaip literatą, pradėjau ne vien mėgautis rašymu, o ir dirbti: taisyti, perrašinėti, net visai atsisakyti pradėtų temų.
Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė, mokytoja. Didžiulė Teklės kultūrinės veiklos reikšmė Telšiams — jos begalinis rūpinimasis literatūriniu gyvenimu. Vien man prirašė krūvas laiškų: poezijos, prozos ir publicistikos tekstų analizių bei skatinimų kurti — vis daugiau, geriau. Man buvo lemta aplankyti Teklę paskutinę naktį, jos praleistą Telšiuose, ligoninėje. Ji nepalaikė rankose savo poezijos knygutės „Prieš namų ugnį“ (leidyba vėlavo tiktai keletą dienų), o kaip jos laukė — net nenusakomai ją geidė bent pavartyti.
Indrė Chmieliauskaitė-Makarskienė. Prisimenu Teklę, gyvenusią Motiejaus Valančiaus gatvėje, ant sienos kabantį didelį paveiklą „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“. Kai pamatau panašų paveikslą, prisimenu poetę. Menu ir jos ligą. Teklei gyvybiškai buvo reiklingi specialūs vaistai, ir ji gyveno nuolatiniu rūpesčiu, ar vėl pavyks jų gauti. O kūnas vis labiau stingo, darėsi sunkiau judinti kojas ir rankas. Aš nepalioviau žavėtis Teklės kūrybos klodais, jos stiprybe, kovojant su liga.
Regina Chmieliauskienė, TAU dekanė. Su Tekle teko bendrauti daugybę metų. Dar per mažai nutekėjo laiko, kad užsimirštų bekraštis kaip dangus, neįtikėtinai šviesus Teklės vidaus pasaulis. Pasunkėjus ligai, saulėtekiai, saulėlydžiai užklupdavo Teklelę, panirusią į maldą… Turėjo itin subtilų humoro jausmą, savitą pasaulio pajautimą ir buvo kupina berybės meilės Dievui ir Tėvynei Lietuvai.
Adolfina Varnelienė, mokytoja. Mano atmintyje Teklę gaubia pavasario dienos, vasaros balti debesys, rudens gelsvis, klevo lapų purpuras ir žiemos vėpūtiniai.Telšių vakarinėje vidurinėje mokykloje, kurioje aš dirbau, Teklė baiginėjo paskutinę — baigiamąją klasę. Per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą ji pasirinko laisvą temą — „Laiškas Veronikai“ (pagal Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“). Mes, egzamino komisijos narės, skaitėme jos rašinį ir verkėme. Gaila, kad, apsėmus rūsyje esantį archyvą, egzaminų medžiaga buvo sunaikinta.
Aleksandra Gražina Kontrimienė, „Masčio“ fabriko moterų tarybos pirmininkė. Darbe iš Teklės gaudavau daug įvairių patarimų. Teklė rašė straipsnius įvairiomis temomis. Bendravo su poetais Justinu Marcinkevičiumi, Pauliumi Širviu, Algimantu Baltakiu. Ji dalyvavo Maskvoje vykusioje literatūros ir meno dekadoje. Pakviesta vykti į Maskvą, Teklė labai jaudinosi, tačiau grįžo be galo laiminga. Sergančią Teklę nuolat globojo „Masčio“ moterys. Fabriko profsąjunga įrengė naujai gautą vieno kambario butą pirmajame aukšte. Nupirko viryklę, šaldytuvą, indų, sekciją, spintą, lovas, kilimus, užuolaidas. Atėjus liūdnai žiniai, Teklė palaidota „Masčio“ fabriko lėšomis senosiose kapinėse.
***
Skaitydama šias moteris pažinojusių žmonių atsiminimus, supratau, jog Bažnyčiai ir lietuvybei dirbo it vienas kumštis pasišventę tikintieji. „Eilės, dailė, muzika, meilė Dievui, Tėvynei Lietuvai, menui jungė šias dvi jautrias, gyvenimo vėjų ir audrų daužomas sielas“.

„Širdžiai be aušros sunku“
Šie žodžiai persmelkia visą T.Kryževičiūtės kūrybą. Cikle „Būk mano tiltu“ to paties pavadinimo eilėraštyje — visa poetės egzistencijos prasmė, gyvenimo tikslas: „Eilėrašti, būk mano tiltu,/ kuriuo saulė / be laidos ateitų,/ kad tu sušiltum“.
Septyni šienpjoviai žvaigždėtose pievose, rodos, suka šviesų lanką virš kasdienybės tilto. Į poetės neramią sielą dažnai užklysdavo praeities šešėliai — juodos santvarkos įkyrus pulsas: „Atėjau atsigaivinti aš nuo kelio dulkių,/ Kur pavargo mano mintys,/ Kur namai apdulko“.
Poetės minčių atolankos itin ryškiai skverbiasi į vasarą triptike „Geriant vasaros gerumą“. Minčių gelmę žadina aušros, vidurdienio ir rudens pilnatys. Jos plaukia per vasaros lankas, per vėtras. Meniniai aušros įvaizdžiai — „Aušra padangėj brūkšnį brėžia/ Ir girių bokštai tolumoj šviesėja…“. Kulminacinis triptiko potėpis: „Paklausyk! Į upę brenda briedžiai,/ Dienos ir saulės atsigert atėję…“. Briedžiai — miško puošmena, kur tarp žodžių ir eilučių galima įžvelgti žmogaus dvasios rimtį, nerimą ir taip reikalingą mūsų tylėjimą: „… Kažin ko neprabilę,/ … dar daug ko nepažinę“. Vidurdienio eilėse — metaforų realumas: „Pažvelki! Saulė pačiam zenite —/ Ir debesų — nė vieno,/ lyg būtų sušluoti į krepšį./ Matai? Juk saulė pačiam zenite,/ O reikia dar kažkam kažką atnešti“. Vidurdienis — pats darbingiausias žmogaus laikas. Tačiau šių darbų paskirtis daug gilesnė — „kažką kažkam atnešti“. Trečioji triptiko dalis — rudens spalvos, žmogaus nuveiktų darbų prasmė: „Auga medžiai…/ Kad visi visur atmintų,/ Kaip kažkas į priekį ėjo,/ Kaip užsidegė žibintai/ Rudeniniam spalio vėjy…“
Abstraktus žodis „kažkas“ reiškia viską, kas gera — simbolinis veiklos įprasminimas. Poetės būtis Dievo kūrinijoje: „Už lango vakaras suklupo,/ Lyg vargšas laisvės tremtinys…/ Jo tamsios skaros žemę supa…/ gal mano skausmą užmigdys“. O erdvėje pabunda artojas — amžina žemės gyvybė.
Nuoseklus Rėdos ratas. Gal nesuklysiu, sakydama, jog poetė ne tik vartė Maironio „Pavasario balsus“, bet ir skaitė, žavėjosi, galbūt sekė juo: „Nutilo naktis. Ir nutilo jinai —/ Be rūpesčių, baimės, be skausmo,/ Sapnai, tie sapnai supas čia amžinai/ Ir neša visiems savo džiaugsmą./ Sustoję poilsio ramaus,/ Jį ne visi galės pajausti“.
Poetės minčių upės plaukė per nerimo gūdžius atolus, kur už posūkių galėjai tikėtis minų lauko, kai sovietinės ūkanų drobulės plaikstė susirūpinimą ir netikrumą, kai eiliuotų žodžių prasmėj matai jaunystės savastį — džiaugsmo kruopelytę, sielos pilnatvę, meditacijų prasmę.
Turbūt nerasime kitur tokių nuoširdžių žodžių, skirtų Dievui, Kristui, Marijai, jų tiesioginę sąsają — bendravimo, meilės ir pagarbos raišką: „Sieloje nušvinta giedras laimės rytas —/ Rodos, patį Kristų širdyje nešu“. „Bėgsiu aš prie Jėzaus, prie jo kojų klaupsiuos/ Jam kuždėsiu meilę sužeistos širdies./ Skinsiu Jėzui gražią gėlę —/ Kuo gražiausią,/ O leliją Jo motulei —/ Kuo balčiausią“. Teklės dvasinio pasaulio erčiose išskaudėtos dalios šviesa. Dievas — vienintelis vertas vainiko. Jo įvaizdis kaip gaivinantis lietus, himnas Jam išaukštinti: „Tu Dievas amžinai/ Ir laiko, ir erdvės, / Tu didis amžinai/ Pulsavime širdies/ Tu — Viešpats dabarties/ Ir būsimų kartų“. Dievas — net dulkelėje, tyloje, žolelėje lankos, jūros gelmėse. Kontrastingi erdvės įvaizdžiai — Dievo buveinė, realybės ir dvasigumo apraiška — dvasios džiaugsmas ir gamtos didybė. Būties vingiuose prabyla poetės širdis: „Kalbėkit, medžiai, apie dangų,/ Kuriuo mėlyne dengiatės,/ Kalbėkit, želmenys arimų,/ Kaip ilgitės padangės./ Ir jūs, ir jūs, o žmonės,/ Visom kalbom kalbėkite/ Ne apie mirtį — žemės taiką,/ Kaip laukiamą saulėtekį“. Kaip medžiai, kaip žolės mes esame šaknimis į žemę, kaip „akmenys mes esam už tylą tylesni“, kai mums to reikia. Jos žodžių žiežirbos, tikiu, kiekvienam krenta į sielą, kad galėtų naujai įsidegti.
Kartą su Tekle teko gydytis vienoje palatoje. Liga nesulaikė jos ligoninėje, kai Telšiuose vyko Lietuvos moksleivių kūrybos sąskrydis. Renginio rytą matėsi tik jos šlepetės. Vadinasi, ji jau su moksleiviais. Net ligoninės režimas nesulaikė atkaklios jaunuolės. Skvarbios sovietmečio akys nuolat sekė jos gyvenimą, tikrino laiškus, siunčiamus svetur, ieškojo, naršė, o ji: „Aš galvos nelenksiu, ne!/ Tegu vėtros ūžia, trankos/ Nesilenksiu nakčiai, ne!“
Teklės Kryževičiūtės kūrybą apibendrina epilogas: „Kiekvienas tėviškės akmuo — mums deimantas brangiausias,/ Smiltis pajūrio kiekviena kaip gintaras sava./ Žmogau!/ Kur tu išeisi, kur beiškeliausi,/ Žydės tau ašaromis akyse Maironio Lietuva“.
Teklės Kryževičiūtės prozos kūriniai irgi turėtų sulaukti įvertinimo.

„Tėvų tikėjime ištversiu“
Daiva Brazauskienė, mokytoja. Antrojoje knygos dalyje „Atmintis prabyla“ — dailininkės Danutės Rimkūnaitės skaudūs gyvenimo vingiai, Sibiro rūstybė. 1948-ieji — žiauriausi sovietmečio metai. Du Danutės broliai partizanai žuvo kovodami su okupantais, likusieji šeimos nariai ištremti į Sibirą, tačiau ir grįžus Lietuvon, laimės nebuvo: neberado namų, tėvelio kapo. Tačiau neužmirštas tėvų tikėjimas. Danutė susidomėjo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Bendravo su garbiais dvasininkais. Neužmaršties akcentai atsispindėjo menininkės tapyboje ir kituose dailės kūriniuose. Slėpdamasi nuo sovietinės ideologijos, dirbo bažnyčiai. Tapė paveikslus, kūrė vitražus, atliko įvairius restauracijos darbus. Žemaitijoje nėra bažnyčios, kurioje nerastume jos darbų. Toji veikla buvo ne tik kūrybinių galių realizacija, bet ir protestas. Nostalgiškose dailininkės spalvose ir formose — meilė Tėvynei ir Dievui, neužmiršta ir gyvenimo prasmės ir amžinybės nuojauta.
Andriejus Sabaliauskas, kanauninkas. Atminties vaizdiniuose — Teklės giesmė „O Marija Motinėle“. Žemaitijos bažnyčiose tebeskamba ir kitos poetės giesmės. Dalyvaudamas atlaiduose, įvairiose Telšių ir kitų vyskupijų parapijose visada įsižiūriu į bažnytines vėliavas, vis kitam šventajam skirtas. Laikui bėgant, paaiškėjo, kad tie įspūdingi darbai — dailininkės D.Rimkūnaitės, auksarankės siuvėjos ir siuvinėtojos Veronikos Gureckienės, vienuolio, siuvėjo Kazimiero Dunausko, siuvėjų Jono Luinio ir Jono Kundroto. Vėliavų ir baldakimų kotai — liaudies meistro Jono Paulausko. O kokie nuostabūs Danutės nupiešti Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus Kelių koplyčių paveikslai! Ji 1989 metais atkurtą Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją papuošė šventųjų paveikslais.
Zosė Stasiulienė, bičiulė. Gėriuosi pieštomis Viekšnalių bažnyčios spalvingomis vėliavomis ir prisimenu nuoširdžią tikinčiąją dailininkę tapytoją Danutę. Susipažinau su ja ir ne kartą aplankiau. Mudviem su Danute yra tekę darbuotis kartu: restauravom vieną iš Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus Kelio koplyčių. Tai stebinanti savo dvasios turtais menininkė. Meilė gamtai atsispindėjo jos nutapytuose paveiksluose.
Dalia Gureckytė-Baublienė, Valerijos Gureckienės, siuvusios bažnytinius rūbus: stulas, arnotus, kapas, vėliavas, dukra. Menu dieną, kai Danutė piešė mano pėdutes. Pasirodo, jai reikėjo eskizo Kūdikėlio Jėzaus paveikslui. Vėliau sužinojau, kad tas paveikslas kabojo Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Kur jis dabar?
***
Pilka migla supo Katedros kalną, o šventės dalyviai nesiskirstė: pirko knygas, dalijosi mintimis apie šias nuostabias menininkes, palikusias save Telšių kultūros lobyne.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.