„Nežinotum,/ ar sensta upė,/ jei ne lieptai/ karšinčiai“ — būtent šis poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraštis paskatino žvilgtelti į upę, kaip amžinosios gyvasties srovę.
Ieva Sigita Naglienė
Į upę pažvelgus iš šiųmečio poezijos penketuko
Ar pasikeitė upės tyla ir kupinas nerimo balsas, ar kitokia XXI amžiaus eilėraščio upė? Ne. Jos srautas, jos tėkmė — ir pajautimas, ir susipažinimas, ir atmintis, ir tęstinumas. Upė — ir šviesi jėga, ir rūstis, ir išgyvenimų versmė, ir meilė, ir mirtis. Galima sakyti, jog jos legendų širdis tebeplaka. Upės balsas, lyriškas dainavimas ar liūdesys, gelmių prasmės ir spinduliuojanti tėkmė — poezijos versmės, išgyvenimų ir veiksmo vietos. Upė — ir tekantis laiko srautas, ir žmogaus gyvenimo intensyvumas. Itin ilgesingas, mistinis moters — upės artumas.
Regis, visa to panašumo esmė pasakyta ir šiųmetės poezijos penketuko autorės Jurgitos Jasponytės eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Tarp upių gerklių“: „tarp upių gerklių/ vyrai/ moterys/ laumės“. Arba — srovingos įsistebėjimo gyvastys, žiūros pamokos eilėraštyje „Iš tėkmės“: „Aš mokausi iš tėkmės/ kad niekur nereikia suspėti/ netgi suprasti/ netgi galėti“; „kad vanduo turi atmintį“, „mane prisimena ir pažįsta“. Ir upė teka, o „kartais reikia nujaust/ kad gyvybė yra/ reikia pulsą užčiuopt —/ kad yra kiek daugiau/ nei paviršiuj, kartais tiesiog reikia jaust —/ kaip strėlė, mylinčioj rankoj“. Ir gimtinės upė išteka — „gyvatėle mieloji šaltupė teka/ karta iš kartos“. Ir „tik labai mylėdama, kaip sako poetė, ir tik išsidalydama/ tik mylimąja būdama/ žmogaus pavidalu gimstu aš/ dausoju ir vėl išteku“. Dausoti, dausos — kilimas aukštyn, vaikščiojimas, buvimas vėl ir vėl — ratu, arba — nubudimas…
Ir pirmojoje poetės knygoje „Šaltupė“ (2014 m., taip pat poezijos penketuko dalyvė) yra Zarasų upės, jos genties upės, kurios judina gyvenimą, skelbia esaties vietą, kurioje išbūnama su visomis pamatinėmis vertybėmis. Upė ir jos įsikūnijimai — poetiniai atradimai ir J.Jasponytės vientisumo bei subtilumo žaismės, tęstinumas vieno gyvenimo, kaip pastebi L.Buividavičiūtė. Ir būname sykiu su eilėraščio žmogumi, tarsi jaučiame tuos pačius išgyvenimus.
Jaunoji poetė tęsia tradicinio pasaulio įvaizdžius, moters pasaulėžiūrą, autentiškus būties atsikartojimus, netgi mirties vandenis paskandas — išsiliejusią Vėlių upę (L.Buividavičiūtė, 2019): „Namuos/ nereikalingas jaučias vaikas/ upės slėnis/ apsemtas nežinios ir ūko skraistės/ iš prarajos anundei/ kilo paskandos/ o mano dieną/ šindei/ keičia“. Paskandos — vienas iš senųjų pragaro pavadinimų, liudijantis vandenyse esant mirusiųjų buveinę. Taip jautriai išsakoma tiesa apie asmeniškas patirtis ir mitologinę būtį.
Autorė yra ir gimtųjų vietų, ir dabar apsigyvento miesto realybėje — jos eilėraščių žmogus dairosi, atsimena ir gyvena. Vyksta asmeniškas kontaktas su praeitimi ir šiandiena. Pasirodo, galima išgyvenimų upe nuplukdyti mirksnį kitą per laiko šuolius, kaip sako poetas Aidas Marčėnas, ir turėti stebuklingą eilėraščio lauką, kuriame talpus kitokių išgyvenimų vaizdas.
Ir J.Jasponytės eilėraščių knygoje „Vartai Auštrieji“ — Vilnius visiškai kitoks. Arba toks, kaip apibendrina A.Marčėnas: „Vilnius požeminėse/ Tavo upėse/ toks,/ koks nebegali būti,/ bet vis dar sapnuoja —/ yra“ (2019). Upė ar upės prasiveržia į mūsų realybę tokia pat jėga, tokiu pat kalbėjimu ir tokia pat atmintimi, kaip plukdomi mūsų gyvenimai. Tiek realybėje, tiek sapnų slėpiniuose eilėraščių žmogus yra apsuptas, nustebintas, nes „nėra vandens, kuriuo nejaustų žemės gyslos“ — toks J.Jasponytės šiuolaikinis poetinis tekstas. Į jos poetinius ieškojimus upių proveržiai išplatina savus eilėraščių ežerus: savos žemės, savojo ritmo, savų žmonių vandenis su bendrystės skambesiu. Svarbu, „kad tiktai būtų/ dėl ko/būti“, primena autorė.
Taigi, upės tėkmėje ir XXI amžiaus kūrėjai ieško būties, savojo pasaulio, artimųjų, brangiausių žmonių, jų vietų, atminties laikysenos ir prasmės, susitikimų su pasauliu. Upė — gyvastis, kuri turi savo kalbos būdą, savo išsigryninimą.
Į susigyvenimus vedanti upė
Turbūt visada traukia eilėraštis apie pažįstamus, tarsi paties užfiksuotus pokyčius, kai gamta nori nenori spiečiasi šalia, stebi ar stebisi, netgi įsitraukia į dialogą. Gamtinėje erdvėje ir laikant, kaip sakoma, liežuvį už dantų, žodžiai patys „imasi“ vieno ar kito vaidmens. Itin malonu skaityti telšiškio poeto S.A.Dačkevičiaus „Balanų vargonus“ (2010) — net peršokę akimirksniai turi savas atsvaras ir savus jausmus.
Skaitai ir stebiesi, galima sakyti, nuo pat pradžių, pavyzdžiui, ir upės gyvenimas — tai mūsų gyvenimo pakartojimas, toks pat įsiregėjimas per praeities potyrius, kultūrą, istoriją, susikalbėjimus. O gal atvirkščiai? Gal mūsų gyvenimai — upės? Beveik tas pats, jeigu esi eilėraščių veikiamas arba jų „sąmonėje“. Imi lanksčiau žiūrėti ir į praeitį, ir į perspektyvas. Juk tikrieji vertybiniai niuansai nesikeičia. Labai daug reiškia — individualu ir bendražmogiška.
Tiesiog natūrali jungtis su regimuoju, pajautų, išsaugojimo pasauliu ir paminų tiesomis — tokia yra S.A.Dačkevičiaus mažažodžių, bet daugiaprasmių, giliaminčių eilėraščių tikrovė. Tokie jo netylantys balanų vargonų sąskambiai. Tokie žaismingi, iš giliai įsiterpiantys, ir pačių upių balsai. Ne viename eilėraštyje atskleidžiamas santykis su gamtiniu pasauliu, jo sakmėmis, amžinuoju judėjimu, raidos ciklu, pavyzdžiui: „Atsigręžia upė, už vingio/ ir prašo:/ „Sukalbėk rožinį, už mano pakrantes“.
Asmens santykis su tikrove — glaudi savastis. Žmogaus sąmonė fiksuoja, kas reikšmingiausia. Gilus ryšys su artimaisiais, tikėjimu, žemės pastovumu ir pasikeitimais. Savitas pasaulis — pilnas metaforų, gamtos dėsnių, veiklos: „Praveria/ akmenimis dantytą/ burną upė/ ir lekia alkana/ paskui žuvis“. Savita matymų ir pajautų dermė — ir atitikmuo to, ką žmogus pastebėjęs vertina. Toks glaustas gamtos ir žmogaus išsaugojimas yra didžiojo pasaulio ir savasties poetizavimas.
Regis, giliausiai juntama ištikimybė praeičiai ir dabarčiai. Tarsi šitame vidinio paveldo ryšyje natūraliai pulsuotų subjekto vidinė rimtis ir ramybė, nes susigyventa su aplinka, su buvimu.
S.A.Dačkevičiaus upė yra būtina savosiose įžvalgose, nes ji — ir bendra pašnekesio dalyvė, kelianti žmogaus rūpestį, džiaugsmą, supratimą, kas yra kas. Tarsi ištekanti iš senosios, tautos savimonės — iki mūsų žinojimo, kas su ja, kaip mes — vis dar su ja… Ar išvien iki šiol, ar joje ieškome to paties?..
Eilėraščių gyvastys iš Žemaitijos upių
Nežinau, ar drąsu būtų teigti, kad kraštiečio Vytauto Stulpino eilėraščiuose daugiau ežerų vandenų nei upių? Tiesiog — gal nenutrūksta jų dialogas? Tiesiog gal esama ir to, ir ano, bet upės vertybės, regis, sklandžiau pereina į likimines atšakas? Tegul bus šįkart žodis suteikiamas upės įsaulėms,— juk taip giliai nusakoma jų vienybė: „Tu ir aš — vieni./ Sraunus/ Šerkšnės ulbėjimas/ prieš susižadant — įsiliejant į Ventą“… Esama tokių gilumų poeto „Tolymėse“ (2013), kad niekaip iš jų neišsipurtai. „Niekur negarsėjo./ Niekuo ir niekados./ Iš visų pusių žvelgdavo/ į jį kertančią upę,/ vardu Svaigė“ — eilutės iš „eilėrašio „Pranykęs kaimas“… Liudijimas? Ko? Esaties — gyvenimo, buvusiojo, ar visko, kas pasimiršo, kaip tas „kaimas turbūt nurabėjo/ į srovę,— kad pranyktų“. Gal ir taip, bet tai ne visiška tiesa. Juk „Išsklaidyto liūdesio vietos/ lygiai kaip laikas./ Ir Dievas rasi/ taip pasklidęs“. Tokia samprata. O tai eilėraščio žmogaus rami įžvalga, ar sukrečiantis laikinumo apmąstymas? Ir viena, ir kita — svarbu, kad yra judesys.
Susidaro įtampa tarp regimojo ir atsimenamo potyrio — tai savotiški tarpusavyje vis dar gyvi reiškiniai, pamenamos išlaikytos jų būsenos. Tai ir išlikimo ženklai — per pažįstamus vaizdinius gręžiamasi į dabartį, į turėjimo prasmę. O gal ir joje esama to, kas šito dar laikytųsi? Visada gamtoje yra, kas mato, girdi ir savinasi. Tik reikia apie tai kalbėti — „nes šiaurė/ banguoja kaip bangavus“, sako poetas.
Visada atsiras, kas įžvelgs pastovumus, ir bus tokių, kam naujovės — tikrasis gyvenimas. Ir ką? Ir gerai. Tik — „visada būk namie“ — primena viename iš savo eilėraščių poetas Vytautas, „nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,/ virš nušvitusios upės, kyla erdvi melodija“. O kaip be viso šito, be dvasinės stiprybės, be savasties? Kad ir kokia forma, kad ir visai kitaip, bet reikia dvasinės ramumos. Ją turi turėti… „Mįslinga siela susimąsto“,— įsitikinęs poetas. Ir upė — amžinoji mąstytoja, juk be perstojo pirmyn? Ir — į posmus, ir yra vėl gyva, ir su „Galybe ratilų apie tolimiausias šviesas/ tarytum pinikų/ nakčia tyruliuoja be krašto“ — vandenų vandenys iki mūsų gilmenų! Tokia natūrali poezijos vandenų stiprybė — iki mūsų dvasinių jūrių. Galų gale, visas gyvenimas yra lyg viena didžiulė upė…
Tokie įsimąstymai kilo vartant vieną po kito eilėraščius, su upės šniokštesiu, su savasties įkalbėjimu ir užmatymu to, kas mus jungia. Gyvename laisvės laiku — renkamės savo upių tėkmes — ir esame taip netoli tos, didžiosios pasaulio upės, kurioje mes sykiu su nueinančių, gimsiančių būtimi. Kiekvienas — ir sykiu, kaip ir realiai tekanti upė: viena ir su kita — ir mariose, jūrose… Įtekėjimai, nutekėjimai, išėjimai — poetiniai upės proveržiai ir jų skambesiai iš tolimiausių garsiažodžių — iki savasties tykesio. Beveik visose minties, atminų ar regimybės upėse — tik išplaukime…