Susitikimas su rašytoju: Danielius Mušinskas ir jo „Vainiko pynimas“

Rašytojų Danieliaus Mušinsko ir Vytauto Stulpino dialogas leido pajusti, kaip svarbu būti su kažkuo, kas artima ir patirti to buvimo stiprybę.

„Džiaugiausi galįs būti ramus ir taip žiūrėti į saulėlydžio spalvas lange, į baltas lygias lubas ir pats į save“,— iš vienos novelės

Ieva Sigita Naglienė

Sugrįžimai ir žvilgsniai
Suprantama, įsitraukti į grįžimo akimirkas reikėtų pradėti nuo džiaugsmo — susitikta su rašytoju Danieliumi Mušinsku! Išgirsta, pasidalinta žmogaus išgyvenimais, švęsta, įsileista šviesos — lyg ir viršūnėmis, to tikrojo gyvenimo? Kaip pats rašytojas sako, „kas 15-ka metų čia pasirodau“ — susitinka su skaitytojais. Ir dabar, šį pavasarį, su Telšių skaitytojais susitiko. Taigi — Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje balandis palydėtas kraštiečio Danieliaus Mušinsko išmintimi — „Vainiko pynimo“ — apskritai nūdienos ir to gyvenimo, kuris šiapus ir anapus slenksčio, kalbinimu. Iš novelių — ir kas tikra, realiai patirtoji tiesa — bendrystėje, ir su tuo, kas visada, prie ko kyla pati siela.
Pirmų pirmiausia visus pasveikino Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos šeimininkė Vida Urnikienė, bibliotekos darbuotoja, lituanistė Jolita Maščinskienė, o ilgesniam pokalbiui su rašytoju į dialogą-prisiminimą įtraukė poetas Vytautas Stulpinas. Taip ir vyko dviejų, Lietuvos rašytojų sąjungos narių, Danieliaus Mušinsko ir Vytauto Stulpino, pašnekesys — su atmintimi, žemaitiškais akcentais, mūsų krašto stebuklais, kantrybe ir žodžio atkaklumu. Tiesiog su žmogaus buvimu čia, savimi, kuomet jis nori ar ne „privalės girdėti pasaulio čaižius garsus“ — ir šią akimirką kažin kaip tikrai suvokti, jog esi. Pats autorius perskaitė ne vieną novelę iš savo naujos knygos „Vainiko pynimas“, kurioje dailiai sugulę patyrimai iš Telšių, Nerimdaičių, Tryškių, iš giminės istorijų, išvaduoti iš užmaršties ir ateina suspėję liudyti tai, kas amžina. Tiesa, gal jau metas žvilgtelti į novelių žmogų — yra kuo pasigrožėti! Kad ir tokiais pastebėjimais — su paties laiko akistata, su slaptim ir atspindžiais: „vis dėlto laikas atima iš žmogaus viską, tik palieka keistą nerimą, kuris iš krūtinės kažkodėl persimeta į rankas, ir tos ima nežymiai virpėti.“ „Dažniausiai iš žmogaus laikas palieka tik vieną bruožą“, „Nieko nėra baisiau už atminties dykumas…“ Laikas — eina ir „laikas išduoda mūsų tikruosius norus, užmigdo budrumą“,— anot rašytojo. O sykiais taip ir atsitraukiame nuleidę galvas, iškeliaujame neatsigręždami, neatsakę. O juk kažin kas ir liks — galbūt kaip tas tamsus šešėlis — „Neįveikta nežinia slypėjo tame šešėlyje, bet šią akimirką ji dar buvo toli“. „Laikas praryja savo vaikus; praryja įrašus, iškaltus akmens plokštėse; tačiau atsiranda skambinančių varpais ir klausiančių — kodėl? Paklausk ir tu, kol tau dešimt ar dvylika metų“. Žinoma, apie savus daug ką žinome, bet sykiais, juk visko būna. Vienoje iš novelių įstebėta ir tokia mintis: „Kaip žaibas nutvilkys šviesa, jog privalėjo per tuos metus įspėti savo ir savo artimųjų paslaptį, tačiau, pasirodo, tai ne žmogaus jėgoms. Paslaptis vis priekyje, ateity.“ „Paslaptis — mes patys, o ne pasaulio atspindžiai mūsų akyse.“
Lakoniškos Danieliaus Mušinsko novelės. Pasak Vytauto Stulpino, glaudžiai rašo — tai būsenų novelės. O būsenas visi išgyvename, reikia pastabumo, kad tas jo būsenas įsivaizduotum ir jas įprasmintum. Tankus audinys. Potekstės, tam tikros aplinkybės, pajautimai, ilgesys ir susitikimai, teisybė, kokia yra realybė. Skaitydamas nepalėksi, sykiais ir elegiška nuotaika, ir tikras buvimas, ir iš gyvenimo — svarbiau už viską. Ir tai, ko laikas neįveikęs. Anot paties rašytojo Danieliaus Mušinsko, visi įvykiai šiame pasaulyje, žmogaus įvykiai yra surikiuoti. Suprantama, dėl aktualių, tam tikrų egzistencinių problemų spraudžiasi ir graudulio, liūdesio nuotaikos, išgyvenamos ribinės situacijos, veikėjai suvokia gyvenimo beprasmybę, gyvenimo šviesą ir pilkumas, sutrūkinėjimus ir pasišokinėjimus — „fasadus ir skeveldras“. Jiems patinka žiūrėti, ieškoti, atsiliepti ir vertinti, pasakyti ir besišnekant būti. Bet — „Ar maža tokių, kurie neturi nė vieno pažįstamo.“ Galima ir nesijaudinti arba trauktis šonan, prisitaikyti ar užsimerkti. Bet galima laukti, pabūti ir kitame pasaulyje, galima rasti, sugrįžti ir tiesiog gyventi. Visa sugrįžimo filosofija — atmintis, stabtelėjimai, išėjimas ant slenksčio, nusilenkimai slenksčiui. Girdėjimas to, kas žodžiais neapsakoma, dėl ko pasidžiaugta, įsiklausymas — iki tikrosios teisybės: „o verkė kojų išsiilgęs slenkstis, pasilikęs vienas“… „Vainiko pynime“ — daug žvilgsnių: nuo „Svetimšalio“ — iki „Utopijos pabaigos“. O visa tai perskaičius — ir mūsų pačių žvilgsniai, ir su atmintimi, ir žiūrintys į gyvenimą?

„Vainiko pynimas“ — ir atsigręžus į praeitį
Pašnekesių itin reikia — ir tokių su atmintimi, su pasižiūrėjimais, per juoką — iki rimtų temų. Įdomu stebėti kuriantį žmogų, skaitantį savo kūrinį — esantį čia pat ir prisimenantį, kas visai ne taip seniai vyko, kuo ir mes stebimės, kaip reaguojame, dėl ko atsigręžus yra tam tikra ramybė ar apima nerimas. Danieliaus Mušinsko ir Vytauto Stulpino dialogas — unikali proga pajusti, kaip svarbu būti su kažkuo, kas artima, patirti to buvimo stiprybę ir atsiliepimą. Ne viena tą susitikimo vakarą išgyventa akimirka su rašytoju Mušinsku ir jo paties garsiai perskaityta novele išliks kaip dvasinio ryšio, tokio nepaprasto įspūdžio, stabtelėjusio laiko, kitokio buvimo akimirka.
Tiek vieną, tiek kitą kalbantį, rodos, veikė ta pati atminties jėga. Ir išgyvenimai Telšiuose, su Daukanto gatvės prisiminimais, geležinkelis, ir mokslai gimnazijoje, ir pirmieji kūrybos pasirodymai spaudoje, ir mokytojai, ir Telšių apylinkių ežerai, ir nutikimai, ir žmonės, buvę, esami, susieję ir grūdinę, išlikę ir kalbantys. Į „Vainiko pynimą“ pateko prisiminimai, novelės, kurios iš naujesnių laikų, kaip sakė Danielius Mušinskas, apie aktualijas, ir tie pasakojimai, kurie buvo giliai nugrimzdę periodikoje. Itin jaudinantys, su ilgesiu skirti mamai, jos giminei iš Nerimdaičių — gelmės tekstai. Užaugo toje šeimoje, pasak rašytojo, aštuoni vaikai su lietuviškais vardais. Atmintis — kol dar pareini namo, esi neišnykęs. Taigi — toji vainiko pynimo kelionė — toji žydėjimo ir gražiai pražydusios atminties akimirka, kaip slenksčio ir visų artimųjų išsiilgimo istorija. Kelyje — kiekvieno gyvenimas — ir kiekvieno kelias įpinamas į vainiką — žemė, viršūnės ir viso to žydėjimo stebuklas. Pasidalijimo su kitais tuo reginiu — irgi stebuklas! Nuoširdus ačiū Autoriui už atvykimą, už tą vainiką, už jo pynimą, kuris yra „neišvengiamas ir amžinas“…
Ne viena mintis taip ir nešis „šapą tikėjimo ir vilties arba švelniais kuždesiais šlama slėpiningos tylos prasmę“ — irgi citata iš novelės. O tokių Danieliaus Mušinsko citatų — kiekvienam ir yra iki soties. Ir galėsime pasikeisdami pasidžiaugti. Yra, matyt, taip lemta, kad sužinai, vėl perskaitai ir nusiteiki kitokiai rytdienai. Tikrai negali nepatikėti autoriaus žodžiais — jie per daug pasako, per giliai, juose — gyvenimas. Juose kalbantys išgyvenimai, ir jie — mums padovanoti, kad savuoju keliu eidami matytume, žiūrėtume ir atsigręžę turėtume dėl ko sugrįžti. Ačiū už susitikimą — už pavasario popietę, už knygą, kuri primena vainiko pynimą — šito pasaulio, kuriame mes gyvename, išlikimo prasmę.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.