Algimantas Savickis
NAUJŲJŲ NAKTĮ
Vakare nustojo liję. Išsigiedrijo. Nušvito ne tik Didieji Grįžulo ratai, bet ir kiti žvaigždynai. Nutariau pusvalandį pavaikščioti po stadioną – geriau miegosiu. Jau visą dešimtmetį taip gyvenu: Naujųjų išvakarėse pradėjus temti, pavalgau vakarienę, ir į lovą. Manęs nejaudina tie plaktukų barbenimai į stalą, spalvotų fejerverkų pliūpsniai, nes gyvenime mačiau didesnių liepsnų.
⁕ ⁕ ⁕
Planavau apeiti tris ratus ir namolei… Mane pavijo moteris.
– Tokį vakarą vienas slankioji, – pasakė ji.
Atsikirtau:
– Ir jūs ne būryje.
– Man vaikščioti yra priežastis, noriu nusiraminti… Paliko vyras, išėjo pas jaunesnę.
Nuoširdžiai su nuostaba jai tariau:
– Yra gražesnių ir jaunesnių už jus?..
Matyt, šie žodžiai moteriai patiko.
– Man šešiasdešimt dveji, Leonas išėjo pas keturiasdešimtmetę Marytę, – ir prisistatė, – mano vardas Verutė.
Planavau apeiti stadioną tris kartus. O sukome jau šeštą ratą. Ketinau atsisveikinti ir žengti namo, bet vėl ji prabilo:
– Su kuo sutiksit Naujuosius? Seniai jus stebiu: vis vienas ir vienas. Kartą važiavau į Jūrmalą, vykote ir jūs. Ir vėl vienas. Pagalvojau: Draugė įlips kitame sustojime, prie bažnyčios ar Joniškyje – neįlipo. Pliaže taip pat buvote vienas: išsimaudėte ir žengėte į parką… Aš taip pat viena, gal Naujuosius sutiksime kartu?..
Sutikome drauge.
⁕ ⁕ ⁕
Per visą gyvenimą tokių įsimintinų Naujųjų tik keli… 1962-uosius sutikau Kaukaze, su žmona Suliko gyvenome Tbilisyje. Naujųjų metų sutikimus kariniame dalinyje organizuodavo moterys. Joms vadovavo gydytoja kapitonė Tamara Polisčiuk. Ji šefavo „skrajūnų valgyklą“.
Visi didieji renginiai būdavo organizuojami karininkų namuose.
Tąkart moterų tarybos pirmininkė palypėjo į sceną, pasveikino susirinkusius ir pasakė:
– Šį vakarą pagerbsim dešimt mūsų šauniausių moterų!
Į sceną įnešė dešimt gėlėmis išpuoštų kėdžių. Pradėjo vardinti nusipelnusias, jas kviesti į sceną.
Suliko – trečia!
– Neisiu… Jokia aš pirmūnė… man gėda, – sako ji.
Žmoną pertariu:
– Liksi nesuprasta, prarasi moterų kolektyvo pasitikėjimą.
Į sceną įneša dešimt krikštolinių vazelių ir dešimt… butelių šampano. Dabar prasideda šou: vyras, draugas privalo savo moteriai nuplauti koją (gali ir abi). O po to šampaną išgerti (gali ir negerti). Tuo šampanu matuojama vyro meilė moteriai.
Nuo dešinės Suliko kojos nuneriu kojinę ir panardinu į šampaną. Tą patį darė ir kiti vyrai. Neišsakysi, kas dedasi salėje: plojimai, skanduotės, šauksmai. Orkestras groja polonezą.
– Negerk! – šaukia Suliko, – Palik arba išpilk!
Kaip kurie taip ir darė: šampaną šliūkšteli į salę. Spiegimas! Tačiau dauguma, kaip ir aš, išgeriame. Kiek to šampano? Tik pusė taurės.
Kai vyrai visoms dešimčiai moterų nuplovė kojas, į sceną pakilo pulko vadas Viktoras Bogomazovas. Jis kiekvienai jubiliatei įteikė garbės raštą, gyvų gėlių puokštę ir pasveikino kolektyvą:
– Linkiu visiems meilės, džiaugsmų ir beavarinių skrydžių!
Orkestras trenkė aviatorių maršą: „Vis aukščiau ir aukščiau…“.
Pokši atkorkuojami šampano buteliai…
⁕ ⁕ ⁕
Daug Naujųjų sutikau, tačiau šventes uošvijoje, Suchumyje visada prisimenu. Prisimenu ir uošvio Iraklijaus kalbas prie stalo: „Tikiu, kad Kristus brido per jūras, bet kad jos buvo gilios – netikiu. Tikiu, kad Kristus trimis bandelėmis pamaitino minias, bet kad jos buvo sočios, netikiu. Todėl kviečiu pasistiprinti maistu, kurį paruošė mūsų moterys. Šlovė joms!“
Ir išlenkė ragą naminio vyno.
Už valandos vėl prabilo uošvis: „O dabar visus kviečiu prie jūros maudytis. Vakar plaukiojau, vanduo šiltas – +17°C. Eime, Algimantai“, – pakvietė mane asmeniškai.
„Tėveli, ką čia sugalvojote? Kalendoriuje Naujieji, o jūs kviečiate į jūrą maudytis. Norite, kad Algimantas sušaltų, pradėtų sloguoti. Trečiadienį didieji skraidymai prasideda, kaip jis skraidys „šlapia“ nosimi“, – puolė aiškinti Suliko.
Nelabai troškau tų maudynių. Atsisakyti? Ką apie žentą pagalvos uošvis? Jis pakilo nuo stalo, mirktelėjo man ir pro duris. Aš iš paskos.
Sušokome į jūrą. Praplaukiau kokį dešimt metrų ir į krantą. Ten su šiltais chalatais rankose jau laukė mūsų moterys. Daugiau drąsuolių neatsirado.
Grįžę į vidų, išgėrėme po šimtą gramų armėniško konjako ir į lovą. Rytą – nei slogos, nei gerklės skausmų. Planavome Suchumyje svečiuotis tris paras. Išbuvome dvi, vakariniu traukiniu išdundėjome į sostinę. Matyt, Suliko su mama aptarė tuos pakeitimus.
Kas galėtų atsukti gyvenimo juostą? Pas uošvius būčiau ne vieną kitą dieną, o savaitėmis brisčiau į jūrą ir naktį, ir dieną…
Deja, liko tik prisiminimai, malonūs prisiminimai.
⁕ ⁕ ⁕
Sausio 1-osios vakarą kažkas pabeldė į buto duris. Praveriu ąžuolines duris. Ant slenksčio Verutė! (Jai neminėjau nei savo namo, nei tuo labiau – buto numerio!)
– Sugedo televizorius. Labai noriu pamatyti Alos Pugačiovos koncertą. Ar galiu?
– Visada, – padedu jai nusivilkti paltą ir pasodinu ant sofos. Kadangi pas mane, išskyrus vėžlį, niekas nevaikšto, tai antros šlepečių poros neturiu. Atnešu vilnones puskojines ir apaunu Verutę. Per jos skruostus ima tekėti ašaros. Kas dabar nutiko?
– Su Leonu pragyvenau dvidešimt metų. Nė karto jis nenuvilko palto, neapmovė kojinių, – pasakė moteris.
Nuvilkti ar užvilkti paltą – šią tradiciją perėmiau iš senelio. Jis visada žmoną aprengdavo, atnešdavo šlepetes, padėdavo aulinukus nusiauti. Senelė nelikdavo skoloje, atsidėkodavo vyrui…
Į rytmetinę pamainą senelis Kazimieras keldavosi kartu su saule, ketvirtą valandą. Pusę penkių ant stalo jau garuodavo pusmarškonė košė su mirkalu, greta molinė lėkštė rūgpienio.
Turtingomis dienomis močiutė čirškindavo kiaušinienę: keptuvės dugną padengdavo lašinukų skiltelėmis, jas užpildavo pjaustytais svogūnais. Greta: į lėkštę su pienu paleisdavo plaukioti penketą kiaušinių. Juos suplakdavo ir supildavo ant kresnų. Tas kerintis kvapas mudu su seserimi Nijole šokdindavo iš lovos, puldavome virtuvėn:
– Jau pusryčiaujame? – teiraudavomės.
– Ne… Dar labai anksti. Vaikai, marš į lovą!
Kai rytą sėsdavome prie stalo – kiaušinienės nė kvapo. Gerdavome miežinę kavą, užkąsdami duona su margarinu. Jau tada supratau: jeigu nori rytais valgyti kiaušinienę – privalai mylėti savo moterį.
⁕ ⁕ ⁕
Moterys ilgai prisimena gerus ir blogus darbus… 1972-ųjų gruodį gavome naują butą Šiauliuose. Ir ne tik mes (tokių šeimų anais laikais buvo šimtai). Naują butą gavo ir mūsų kaimynai Jadzytė su Kostu. Jiems „subėgo“ triguba šventė: Naujieji, įkurtuvės, vyrui sukako septyniasdešimt.
Šį sykį Jadzytė persistengė: stalai „lūžo“ nuo patiekalų gausos. Pamačiau net „lindzevuotą“ lydį, kurio nebuvau ragavęs nuo senelės laikų – daugiau keturių dešimtmečių. Minutės bėgo, o šventės kaltininko vis nebuvo. Po valandos laukimo šeimininkė svečius pakvietė prie stalo.
– Matyt, vyras su draugais užtruko.
Dabar visų svečių dėmesys, pagiriamieji žodžiai buvo skirti jai – Jadzytei. Vos galėjome pakilti nuo kėdės, o šeimininkė atitempė didžiulį dubenį plovo. Mes jį pasitikome ne plojimais, o šauksmais: „Kas jį suvalgys?“
Jadzytė į tai:
– Man vienai mėnesį tais ryžiais teks maitintis.
Moterys ruošė kavą, pradėjo pjaustyti tortą, keitė lėkštes. Kaimynė apėjo stalą – iš lėkščių į metalinį indą subraukė plovo likučius. Ten pateko ir šuns Barso neįveikti ryžiai.
Jadzytei tariu:
– Duokit tą indą su plovo samplovomis, išnešiu balandžiams.
– Kam paukščiams? Paršlius mano nusmurgėlis – tegu ryja, – pasakė ji.
Taip žmona atsikeršijo vyrui už sugadintą šventę…
⁕ ⁕ ⁕
– Kovo mėnesį bus teismas, išsiskiriu. Būsiu laisva… Jūs man patinkate, myliu jus, – sausio pirmosios vakare prisipažino Verutė.
Meilė! Kas tai?
Man atrodo, kad meilė – tai troškimas, saldus skausmas.
Mūsų tautinio atgimimo tėvo dr. Jono Basanavičiaus žmona Elė Mokliūtė dienoraštyje rašė: „…mano ilgesys, mano sapnas yra virtęs tikrove: aš suradau tokį vyrą, kuriam aš galiu atiduoti visą savo širdį, visai nebijodama, kad už tai bus atlyginta pajuoka…
Mano širdyje štai stovi Jis, kaip mano brangiausias, mylimiausias, įkūnytas idealas. Kai jo nėra, mano lūpos nušvinta meile, kurią aš nešioju širdyje… Jis geriausias iš visų vyrų, mano būsimasis, prieš kurį išnyksta visi kiti vyrai kaip miglos nuo saulės…“
Kuri moteris gali pakartoti šiuos žodžius?